Rūkymas. Vienas psichologinis mechanizmas (3)
Rūkymą europiečiai užsikrovė patys. Parsivežė iš Amerikos. Tiesa, opiumas atvyko iš Rytų kraštų. Bet tabakas išlieka vienas pavojingiausių kvaišalų mūsų pasaulyje. Tiesa, paplitimas pasaulyje nevienodas, Europa čia pirmauja.
Toliau analizuodamas duomenis Pasaulio sveikatos organizacijos Europos biuro puslapyje atradau skirtingų, bet dažnų apklausų duomenis apie vaikų nuo 13 iki 15 metų 2009 metais rūkymą (1 pav.).
Pagal 2009 m. paskelbtus Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinės moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimo rezultatus, Lietuvoje 34 proc. apklaustų 15 metų merginų ir 49 proc. vaikinų pirmą kartą pabandė rūkyti būdami 13 metų ar jaunesni. Šiuo metu 18 proc. mergaičių ir 26 proc. berniukų rūko bent kartą per savaitę. Taigi galima teigti, jog absoliuti dauguma pradeda rūkyti dar paauglystėje, nesuvokdami rūkymo keliamų pasekmių.
Aiškindami rūkymo priežastis kai kurie medikai kažkodėl nurodo paveldimumą, genetiką. Aš, kaip paprastas žmogus, to nesuprantu. Argi gyvendamas negyvenamojoje saloje ar būdamas kosminiame laive vaikas nei iš šio, nei iš to pradės rūkyti? Jam dar reikia žinoti, kas tai yra ir kad tai suteikia malonumą. Manau, kad rūkymas yra socialinis reiškinys ir jo priežastys slypi socialiniame elgesyje.
Noriu pradėti nuo zoopsichologijos. Viena iš gyvūnų reakcijų į aplinką vadinama imprintingu. „Imprintingas (angl. imprint — įsmigti (atmintyje)), gyvūnų ir žmogaus ankstyvojo išmokimo forma: per trumpą laiką smegenyse užfiksuojami svarbių objektų vaizdai ir su jais susijusios elgesio reakcijos“. Geriausias šio veiksmo pavyzdys yra maži paukšteliai, kurie fiksuoja pirmą judantį objektą. Tai jų mama ar tėvas. Įdomu, kad gyvą paukštį galima pakeisti kokiu nors mediniu žaislu ir viščiukai ar žąsiukai jį pripažins „vadu“. Noriu pabrėžti, kad ši reakcija yra nesąmoninga. Jeigu mažas vaikas mato rūkančią savo motiną ar tėvą, jis tai fiksuoja atmintyje. O tėvai dažniausiai suvokiami kaip teigiamų veiklos idealų pavyzdžiai. Todėl maži vaikai išmoksta rūkyti, net jei tėvai mano kitaip. Gali kalbėti ką nori, bet vaizdas fiksavo veiksmą. Rūkymas tapo pavyzdžiu.
Šis „mechanizmas“ veikia ir su kitais „teigiamos“ elgsenos pavyzdžiais. Todėl jeigu trejų penkerių metų berniukas mato rūkantį policininką, o jis jam „dievukas“, tai rūkymas, kaip elgsena, tampa teigiamu pavyzdžiu. Visai panašiai ir teigiamas herojus kine. Jei jis rūko, o jaunam žmogui norisi juo sekti, tai vėl kvaišalai tampa patraukūs.
Aš paminėjau tik vieną mechanizmą. Jų, aišku, yra daugiau. Bet mano nuomone, socialinis imprintingas yra pagrindinis kvaišalų įtakos jaunimui būdas.
Pabaigoje keletas minčių skirtingoms amžiaus grupėms:
„Jaunuoliai, nesekite tėvų pavyzdžiu, jie išaugo be mobilaus telefono ir kompiuterio!“
„Tėvai, nemokykite vaikų rūkyti savo pavyzdžiu – visus jūsų blogus įpročius vaikai pasisavina iš karto ir nekritiškai“
„Mamos, rūkymas vaikų sveikatą gadina labiau nei jūsų“
Mintys kilo po liepos 30 d. konferencijoje Seime vykusios diskusijos „Lietuvos sveikatos politika skatinant sveiką gyvenseną. Visuomenės požiūris“
Susiję straipsniai
