Kiekvienam rajonui po ligoninę

Komentaro autorius – šeimos ir odontologijos klinikos „Signata“vykdantysis direktorius Karolis Buika

„Kiekvienam rajonui po ligoninę“ skamba kaip rūpestis žmogumi. Bet kokia prasmė turėti ligoninę šalia, jei operacijų skaičius medicinos personalo įgūdžių palaikymui yra pernelyg mažas?

Ligoninė, kurioje chirurgai atlieka kelias operacijas per savaitę, nėra prieinamumas. Tai rizika, kuri turi adresą.

Šią vasarą valstybė sušvelnino reikalavimus rajonų ligoninėms: akušerijai užtenka 300 gimdymų per metus (buvo 600), chirurgijai – 700 operacijų (buvo 1 100). Rajonuose tai sutikta kaip gera žinia.

Bet kviečiu kartu pažvelgti, ką tie skaičiai reiškia praktiškai. 300 gimdymų per metus yra mažiau nei vienas gimdymas per parą. 700 operacijų – apie tris per darbo dieną visam skyriui, visiems chirurgams kartu. Komplikuotas atvejis tokioje komandoje pasitaiko ne kas savaitę, o kas kelis mėnesius.

Mokslas apie tai kalba jau kelis dešimtmečius ir kalba vienodai:

• Birkmeyer ir kt. (NEJM, 2002): 2,5 mln. pacientų, 14 operacijų tipų. Kasos vėžio operacijos mirtingumas mažiausios apimties ligoninėse – 16,3 proc., didžiausios – 3,8 proc. Stemplės: 20 proc. prieš 8 proc. Tas pats pacientas, ta pati diagnozė, skirtinga medikų įgūdžių įdarbinimo apimtis.
• Halm, Lee, Chassin (Annals of Internal Medicine, 2002) peržiūrėjo 135 tyrimus apie 27 procedūras: 71 proc. jų rado ryšį tarp ligoninės apimčių ir rezultatų. Mažos apimtys – nuo 3 iki 13 papildomų mirčių 100 atvejų.
• Danija 2007 m. sumažino skubios pagalbos ligoninių skaičių nuo maždaug 40 iki 21. Po dešimties metų: našumas auga daugiau nei 2 proc. kasmet, kaštai stabilūs (Christiansen, Vrangbæk, Health Policy, 2018). Šiandien Danija turi 226 lovas 100 tūkst. gyventojų. Lietuva – 535.

Sąžiningumo dėlei – atstumas irgi kainuoja. Norvegijos registro tyrimas (Engjom ir kt., 2017) rodo, kad nutolus nuo gimdymo įstaigos daugiau nei valandą kelio, neplanuotų gimdymų ne ligoninėje dalis išauga nuo 0,5 iki 3,3 proc., o mirtingumas tokiuose gimdymuose – 3,5 karto didesnis. Tik Lietuva yra ne Norvegija. Pas mus valanda kelio, tai trečdalis šalies. Atsakymas į atstumą yra greitoji pagalba, transportas ir aiškus maršrutas pacientui, o ne operacinė, kurioje komanda įgūdžius palaiko kartą per savaitę.

Dar vienas dalykas, apie kurį rajonuose kalbama rečiau. Ligoninė nėra tik pastatas. Tai jaunas gydytojas, kuris renkasi, kur eiti dirbti. Į skyrių, kuriame gimdymas ar operacija yra retas įvykis, jis neis. Ir tada rajone lieka ligoninės pastatas, o ne visavertė gydymo įstaiga.

Suprantu žmogų iš rajono, kuris girdi „uždarys“. Bet klausimas ne tas, ar ligoninė liks, o ar liks tokia, į kurią pats vežtum savo mamą operuotis?

Tai kam iš tikrųjų naudinga retorika „kiekvienam rajonui po ligoninę“ – pacientui, kuriam operaciją darys komanda su trimis atvejais per dieną, ar tiems, kuriems lengviau pažadėti pastatą nei paaiškinti skaičius?