Puikybės įtaka galingiesiems – Lietuvoje ignoruojama tema(1)

Jau rašėme, kad pasaulyje mokslininkai tyrinėja, kaip galia veikia žmonių elgesį ir smegenis. Puikybės įtakai tirti Didžiojoje Britanijoje įkurta organizacija, kurios vadovas kviečia aktyviau tyrinėti vadinamąjį hubrio sindromą. Tačiau Lietuvos šie tyrimai nepasiekia, o specialistai bei patys įtakingieji  jais nesidomėjo.

Reklama

Kaip rašėme, Junginėse Amerikos Valstijose leidžiamo žurnalo „The Atlantic“ autorius Jerry Useem straipsnyje „Galia pažeidžia smegenis“ (Power Causes Brain Damage) pasakoja apie įvairius tyrimus, kurie parodo, kaip įtaka ir galia veikia žmonių elgesį ir net jų smegenis. Jis pateikia ne vieno tyrimo rezultatus, kurie atskleidžia, kad sėkmingai dirbantys vadovai, visuomenės galingieji, ilgainiui patiria empatijos deficitą.

Portalo VLMEDICINA.LT žurnalistė kreipėsi į šešis psichologus, keturiolika politikų (aukštas pareigas užimančių ministrų, Seimo narių, du europarlamentarus, tris miestų merus), tris populiarius visuomenininkus, turinčius įtakos žmonių nuomonėms, tris didelių šalies ligoninių vadovus.

Į klausimus atsakyti ar savaip pasvarstyti puikybės tema rado laiko, o gal tiesiog nepasididžiavo tik keli iš jų.

Ligoninės vadovas neišsigando keblių klausimų

Nelabai patogių klausimų apie puikybę nepabijojo Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis. Ligoninės vadovas, buvęs sveikatos apsaugos ministras prof. V. Janušonis iš kitų negirdėjo ir pats nepajuto, kad jo pareigos būtų pakeitusios jo elgesį, kad jis būtų ėmęs save geriau vertinti nei kitus, kai jas užėmė.

„Save geriau pradėjau vertinti, kai tapau profesionalu – apsigyniau disertacijas, gavau profesoriaus vardą. Tačiau nesijaučiu esąs geresnis ar vertingesnis, išimtinesnis nei kiti – kiekvienam reikia siekti kuo profesionaliau atlikti savo darbą. Nemanau ir negirdėjau iš kitų, kad esu išpuikęs. Tačiau Klaipėdos universitetine ligonine, jos pasiekimais, savo galimybe joje dirbti didžiuojuosi. Organizacijos, šiuo atveju ligoninės, veiklos rezultatai niekada nėra vieno žmogaus darbas – tai viso kolektyvo, visos bendruomenės darbo vaisius“, – teigė V. Janušonis.

Gydytojas įsitikinęs, kad jeigu eidamas vienas ar kitas pareigas gali bendrauti su visais žmonėmis – su pacientais, artimaisiais, visais darbuotojais – jų nevengi ir nebijai jų klausimų, esi prieinamas vadovas, tuomet puikybe nesergi.

Jis mano, kad puikybė, pasireiškianti savęs pervertinimu ir kitų neįvertinimu ar net menkinimu, yra labiau būdinga vidutinybėms.

„Žmogui, kuris niekada nelyderiavo net draugų būryje ar šeimoje, niekada neturėjo sau pavaldžių asmenų, staiga tapus didelio masto vadovu ir įgijus formaliąją galią ir galimybę naudoti jėgą ar prievartą neretai pasireiškia puikybė – kitų nevertinimas ar net niekinimas. Puikybės liga sergančiųjų buvo nuo Kristaus laikų, tokie žmonės buvo nemėgstami. Jų yra ir dabar. Tai, mano nuomone, netikėtai, nelauktai, nepelnytai tapusių įtakingais, pavyzdžiui, dėl susiklosčiusių aplinkybių, liga. Neretai jų poelgiai, pasisakymai juokingi, tačiau bėda ta, kad tokių žmonių poelgius dalis žmonių kartoja, kopijuoja“, – mintimis dalijosi V. Janušonis.

„Tiesiog dirbi daug ir kaip galima geriau“

Hubrio sindromą tyrinėjantis lordas Davidas Owenas teigia, kad didžiausia rizika būti pažeistam sindromo yra tiems, kurie įgyja galią dėl sėkmingos veiklos ir nuolat yra už ją giriami. Tokios rizikos zonoje galėtų būti ir daugiau nei du dešimtmečius įvairiose redakcijos dirbęs redaktoriumi, populiarius, viešąją nuomonę kuriančius komentarus rašantis, savo feisbuko paskyroje turintis beveik 30 tūkst. sekėjų Rimvydas Valatka. Vis dėlto jis vienas tų, kurie rado laiko, nepasididžiavo ir pasidalijo savo mintimis apie puikybę ir jos pasireiškimus gyvenime.

Garsus žurnalistas ir redaktorius mano, kad puikybė yra opi visuomenės įtakingųjų problema, o kalbėdamas apie juos nevengia skambių apibūdinimų.

„Šalis, kurioje rinkėjams nuolat reikia „naujų“ ir „jaunų“, pasmerkta į valdžią rinkti tik dangiškuosius Dievo mulkius. Nes išminties procentas valstietiškoje visuomenėje ir taip yra menkas. O tie dangiškieji Dievo mulkiai, iš purvo pakilę tiesiai į kunigaikščius, ima manyti, kad su aukštesnėmis už jų gebėjimus pareigomis jie be jokių universitetų dar gauna bonusą – kokį 200 000 papildomų vingių makaulėje. Taip jų tragedija ateina į paskutinį dramos veiksmą. Nepraeis nė ketveri metai ir jie vėl bus nušveisti atgal į purvą. Taip nieko ir nesupratę“, – rašo R. Valatka.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad nežino ir nenori žinoti, „kas yra ta įtaka“: „Lietuvoje dažniausiai ta įtaka reiškiasi brutalios ir neišsilavinusios daugumos buldozeriu, kuris, užuot važinėjęsis arimais, atvaro į miestą ir traiško automobilius. Tik ar tai yra įtaka? Tai brutali fizinė jėga. Įtaka būtų, kai tu proto jėga įtikini buldozerininką grįžti atgal į savo kaimą.“

R. Valatka yra įsitikinęs, kad protingo žmogaus jokie tariami dalykai tikrai nepaveiks, protingam žmogui suteikta viešoji galia yra tik priemonė daryti gerus darbus.

Ko gero, į patį nepatogiausią klausimą, ar tada, kai ėjo svarbias pareigas, per kurias galėjo daryti įtaką viešajai nuomonei, jautė, kad vertintų save geriau nei anksčiau ir geriau nei kitus aplinkinius, pašnekovas atsakė: „Esu kilęs iš stambių ūkininkų. O šimtahektario ūkio savininkas žinojo vieną, bet sveiku protu pagrįstą taisyklę: tu dirbi daugiau už savo samdinius ir dirbti geriau už savo samdinius. O kai dirbi daugiau ir geriau už tau pavaldžius žmones, tai ne tik noro, bet ir laiko neturėsi tokiems niekams, kaip pienburniškam svaičiojimui apie įtakas. Tu tiesiog dirbi daug ir kaip galima geriau. Ir esi labai kritiškas ne tik kitų, bet pirmiausia savo paties darbui ir rezultatams“.

Ar verta kovoti su puikybe? „Šiukštu su kuo nors kovoti. Kritiškas žmogus su niekuo nekovoja, net su savo puikybe, kurios kiekvienas iš mūsų kažkiek su prigimtine nuodėme atsinešame. Kritiškas žmogus tiesiog dirba, myli ir džiaugiasi gyvenimu. Nepriklausomai nuo kitų žmonių nuomonės, pavydo, pykčio“, – mano R. Valatka.

Apie puikybės tyrimus nežinojo

Nors apie sėkmės įtaką savęs vertinimui, dėl jos atsiradusią puikybę ir jos įtaką galingiems žmonės pasaulyje atliekami tyrimai, Lietuvos neurologai ir psichologai, į kuriuos buvo kreiptasi, apie tai nelabai ką turi pasakyti.

Internetu viešai prieinamuose šaltiniuose informacijos apie hubrio sindromą rasti nepavyko, žinių apie tai, kas šioje srityje nuveikta Lietuvoje, nesuteikė nei Žmogaus studijų centro, nei Klaipėdos ar Vytauto Didžiojo universitetų psichologijos dėstytojai, net besispecializuojantys organizacijų psichologijoje.

Savo mintimis pasidalinti sutiko portalo VLMEDICINA.LT konsultantės psichologės Viktorija Gončarova ir Linga Švanienė.

Psichologė ir verslo konsultantė V. Gončarova patvirtino, kad psichologų literatūroje apie puikybę, kaip sutrikimą, jai neteko skaityti.

Praktinės psichoterapijos centro prie Sergejaus Kovaliovo vadovaujamo Inovacinių psichotechnologijų instituto specialistė Linga Švanienė smalsiai susipažino su D. Oweno ir kitų mokslininkų tyrimų rezultatais, pateiktais rašinyje „Nelinksma žinia vadovams: galia atima svarbų smegenų gebėjimą“, ir pripažino, kad apie tokius tyrimus taip pat nebuvo girdėjusi. Ji nesiėmė vertinti mokslininkų tyrinėjimų ir jų gautų rezultatų.

„Nemanau, kad tam turiu teisę. Kiekvienas žingsnis moksliniame pažinime yra svarbus. Manau svarbus yra ne tiek pats hubrio sindromas, kuris, kiek suprantu, yra kraštutinis puikybės pasireiškimas, kiek žmonių dėmesio į puikybės problemą atkreipimas ir jų paskatinimas mažinti savyje puikybės ydą“, – teigia psichologė.

Puikybė ar išdidumas?

Ne visas elgesys, kai žmogus save labai gerai vertina, anot L. Švanienės, gali būti vadinamas puikybe.

„Santykiuose su kitais žmonėmis išdidus žmogus vertina tiek save, tiek kitus žmones ir jų vertybes, o besipuikuojantis savimi žmogus pripažįsta tik savo nuopelnus, o kitus žmones tiesiog nuvertina. Šis santykis veikia ir atitinkamas emocijas: išdidus žmogus didžiuojasi savo, savo bendražygių, savo šalies pasiekimais, ir tai sukelia jam pozityvius jausmus, o puikybės apimtas asmuo kitų atžvilgiu reiškia panieką, sarkazmą, pavydą, pasibjaurėjimą, pyktį, nuoskaudas ir pan. Išdidus gyvenime vadovaujasi savo stipriosiomis pusėmis, savo realiais sugebėjimais, o puikybės apsėstas asmuo – iliuzijomis, išpūstu ir dažnai suvaidintu pasitikėjimu savimi. Išdidus pasitiki savimi net tais atvejais, kai kiti jo nesupranta ir jo nepalaiko. Tuo tarpu besipuikuojantis savimi žmogus tokiais atvejais tampa labai pažeidžiamu: jis nesugeba priimti jokios kritikos, nervinasi, net tampa agresyviu“, – aiškina L. Švanienė.

Nuo to, pasak specialistės, išplaukia ir aplinkinių požiūris į išpuikusius ir išdidžius žmones. Išdidus žmogus yra gerbiamas, o besipuikuojančio savimi žmogaus draugija aplinkinius verčia jaustis nejaukiai, sukelia norą užsidaryti ar visai nebendrauti su tokiu žmogumi.

Psichologei neatrodo rimta problema

„Apie puikybę labiau kalbama tikėjimo, dvasiniame kelyje, kaip apie pagundą. Dvasiniame kelyje svarbu suvokti, kad esi netobulas, neleisti sau to. Bet tai yra sudėtinga“, – sakė psichologė V. Gončarova.

Ji mano, kad puikybė yra pravarti nebent kaip pasitikėjimas savimi, kol netampa susireikšminimu, apsunkinančiu bendravimą. Apie peržengtą ribą ne kiekvienas gali net ir sužinoti, pavyzdžiui, vadovams retas drįsta išsakyti pastabų apie puikybę. Vis dėlto puikybės problemos psichologė nesureikšmina.

„Konsultacijos dėl puikybės aš neturėjau. Žmonės neina tvarkytis su puikybe. Verslo srityje puikybės apniktas vadovas nesuburs komandos. Be to, net ir išpuikęs žmogus, turintis labai sėkmingą verslą, gali jaustis gerai, jeigu aplinkiniai prie jo prisiderina. Dėl puikybės žmonės nesižudo, nepatiria skausmų. Kita vertus, gali kitus įstumti į tai, kai ignoruoja, žemina, yra labai reiklūs. Bet ir neišpuikęs žmogus kitą gali sugniuždyti. Vienareikšmiškai įvertinti yra sudėtinga“, – kalbėjo V. Gončarova.

Ji aiškino, kad empatijos deficitas, apie kurį kalba mokslininkai, tyrinėjantys hubrio sindromą, gali atsirasti ne tik dėl puikybės, bet ir dėl didelio nepasitikėjimo savimi, baimių, vidinių sutrikimų.

Išpuikėliai į psichologus nesikreipia

Žmogų, kuris kreiptųsi pagalbos į specialistą dėl puikybės, sunkiai įsivaizduoja ir L. Švanienė.

„Tikėtina, kad išpuikęs žmogus bus nepatenkintas savo santykiais su kitais, gal net yrančia šeima, neretai kylančiais negatyviais jausmais, nesugebėjimu būti laimingu. Įvardijus tai, kas neleidžia mėgautis gyvenimu, jau galima ieškoti, ko gi noriu vietoj to. Tokiu būdu suformuluojama užduotis, ką tokio svarbaus žmogus nori pasiekti. O pakeliui į tikslą būtinai pasirodys ir kliūtis – žmogaus puikybė“, – svarsto pašnekovė.

Anot jos, siekiant įveikti puikybę savarankiškai, naudinga būtų pripažinti, kad tobulas tėra tik Dievas, ir kiekvienas žmogus yra tik smiltelė visatos platybėse; pastebėti ir vertinti kitų žmonių pastangas, pasiekimus, pripažinti jų pasiekimus, sekti jų gerais pavyzdžiais; būti dėkingam už pagalbą; dalintis su kitais vertinga patirtimi; kartais padėti kitiems, nelaukiant atlygio ar dėkingumo; mokytis priimti konstruktyvią kritiką ir būti už ją dėkingiems.

Specialistė mano, kad su puikybe kovoti verta, nes sumažinus šį jausmą savyje gyvenimas suspindės naujomis spalvomis ir prisipildys pozityvių jausmų, palaipsniui atsigaus mokėjimas džiaugtis kitų pasiekimais, atsiras naujų draugų, išaugs tikrasis pasitikėjimas savimi, gyventi bus paprasčiau ir lengviau. O svarbiausia – atsivers nauji beribiai savęs tobulinimo ir augimo horizontai.

L. Švanienė mano, kad puikybė mažina bendrąjį žmogaus gerovės lygį, kuris, anot prof. S. Kovaliovo, priklauso nuo pasitenkinimo sveikata, santykiais su kitais žmonėmis, meilės, sekso, darbo ir materialinės gerovės.

„Būtent santykiai su kitais žmonėmis griūva puikybės atveju. Besipuikuojantis savimi žmogus ilgainiui tampa konfliktišku, piktu, nepasitikinčiu kitais. Be to, pasipūtimas suteikia žmogui visagalybės iliuziją, įsivaizdavimą, kad jis jau viską pasiekė, ir toks požiūris stabdo jo tolesnį tobulėjimą ir augimą“, – sako L. Švanienė.