Antradienis, 2024.06.18
Reklama

Antanas Mockus. Kas atsakingas už tai, kaip jaučiuosi?

Antanas Mockus, Depresijos įveikimo centro įkūrėjas ir psichologas | Šaltinis: vlmedicina | 2024-06-11 11:46:16

Pakalbėkime apie emocinę priklausomybę (požiūris, kad mano savijauta priklauso nuo kito) ir emocinę atsakomybę (aš pats esu atsakingas už tai, kaip jaučiuosi).

Psichologas Antanas Mockus
Psichologas Antanas Mockus / Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmiausia, žmogus – socialinė būtybė, todėl tarpusavio priklausomybė mums vertinga. Kuo artimesnis žmogus, tuo mums svarbiau, kaip jis jaučiasi, tuo lengviau suprasti jo situaciją. Taip iš dalies pildome savo natūralų poreikį susisieti su kitu, priklausyti, pasirūpinti.

Kita vertus, jei savo emocijas, jausmus ir vidinį pasaulį sutapatinu su kito žmogaus, mano savijauta nebepriklauso nuo manęs, taigi, tampu emociškai nestabilus. Kitas liūdi – ir man liūdna, kitas grimzta – ir aš su juo kartu.

Bet juk gali būti ir kitaip: matau, kad artimasis susierzinęs, nelaimingas – pakalbinu, paklausau, pasiūlau savo pagalbą, tačiau pats netampu mažiau laimingas.

Siekiamybė yra reaguoti empatiškai, bet nepersiimti kito žmogaus emocijomis. Empatija nėra emocijos atkartojimas, o veikiau supratimas, kaip kitas jaučiasi. Juk, pavyzdžiui, kai vaikas susapnuoja baisų košmarą – jį išklausome, paguodžiame, bet patys neišsigąstame ir savyje išliekame ramūs.

Psichologo praktikoje pastebiu, kad ant to paties grėblio lipa įvairių kartų žmonės, stokojantys to, ką galima būtų pavadinti kognityviniu filtru, tai yra, situacijos sąmoningu apmąstymu iš pažvelgimu į save ir kitus iš šono. Jie jaučiasi atsakingi už kito jausmus, emocijas, daro viską, kad tik kitas nesupyktų, neįsižeistų. Šaržuojant net galima pasakyti – kad tik ko nors nepajustų.

Taip tarsi saugomas kitas, bet iš tikrųjų žmogus saugo pats save, nes jei kitas supyks, bus nemalonu, būsi pasimetęs, jausiesi kaltas. Todėl imamasi kontroliuoti situaciją ir elgtis taip, kad visi šalia jaustųsi gerai. Tačiau svarbu pasakyti, kad tai yra sunkus darbas, ir jį dirbantis žmogus turi nuolat būti įsitempęs, negali atsipalaiduoti, negali sakyti, ką galvoja, kaip jaučiasi. Vadinasi, tampa emociškai priklausomas nuo kito.

Dar sudėtingiau, kai žmogus apskritai neturi ryšio su savimi, nesugeba pabūti vienas su savo mintimis, todėl tvirtai laikosi įsikibęs kito žmogaus. Lengva numanyti, kad tokie santykiai alina abi puses, o iš jų išeiti labai sunku, nes įsikibimas vis stiprėja. Be to, kai toks labai priklausomas žmogus atstumiamas, jis gali jausti didžiulį bejėgiškumą, nerimą, tarsi iš po kojų būtų išslydęs pagrindas. Natūralu, kad neturėdamas santykių, jis jausis blogas ir niekam nereikalingas, todėl skubės megzti naujus.

Čia vertėtų prisiminti auksinį kelią – leisti sau prisirišti, bet tuo pačiu išlaikyti autonomiją, puoselėjant sąmoningumą, kad mano pasaulis ir jausmai nėra tapatūs kito žmogaus pasauliui ir jausmams. Ir kad aš esu atsakingas už tai, ką sakau ir darau, o ne už tai, kaip jaučiasi kiti.

Kaip tampama emociškai priklausomu

Neretai, vaikas auga prižiūrimas labai kontroliuojančių tėvų ir visai neturi privataus gyvenimo, neturi galimybės pažinti savęs kaip atskiro žmogaus – su savo norais, jausmais, sprendimais. Kadangi tėvai neatspindi vaiko vidinio pasaulio, jis tap ir nesusiformuoja „savojo aš.

Pavyzdžiui, kai vaikui liūdna – nesigilinama, kodėl, o tik reguliuojama: „padaryk tą, nuspręsk aną, jokių noriu nenoriu. Geras vaikas lygu paklusnus vaikas. Kontrolė gali tęstis ir suaugus: „dabar namus pirk, o dabar augink vaikus. Skamba paradoksaliai, bet galima vienu metu ir labai kontroliuoti, ir visiškai emociškai apleisti.

O kontroliuojantys tėvai neretai ir patys augo tokiame emociniame apleistume. Žmonės sunkiai vertėsi, kalbų apie meilę ir jausmus tiesiog nebūdavo. Negavę meilės patys, jos nemoka perduoti. Tikėkimės, kad ties mumis ši tradicija galutinai sustoja.

Kaip atgauti savąjį aš

Pirmiausia – apsispręsti pažinti savo vidinį pasaulį, paklausti savęs – kokie yra mano poreikiai, interesai, lūkesčiai, mintys, norai – viskas, kas nematoma, tai, kas mane apibrėžia kaip jaučiantį, savo vidinį kompasą turintį žmogų. Jeigu pats neturiu įrankių ar jėgų save pažinti – padėti gali psichologas, psichoterapeutas.

Ilgalaikės tokio savęs ugdymo pasekmės yra vidinė pusiausvyra, stabilumas, tvirtumas, ramybė, didesnis pasitikėjimas savimi, mokėjimas pasirūpinti savo poreikiais, taigi, ir geresnė psichinė sveikata, mažiau psichikos sveikatos sunkumų.

Tiesa, kad būtent šie asmenybės bruožai mūsų visuomenėje, ypač vyresnių kartų atstovų, gali būti palaikyti puikybės, „pasikėlimo“ ženklais, nes tikimasi nuolankumo, atsidavimo, aplinkinių poreikių patenkinimo savųjų sąskaita. Tuo tarpu laisvai kalbėti apie savo poreikius, žinoti, ko nori iš gyvenimo –tai jau „begėdystė. Neatsitiktinai tuomet girdime „tas ir anas man kažko nedavė, kitas kaltas dėl mano nesėkmių, viską atidaviau, o jis ar ji neįvertino.

Psichologams neretai tenka susidurti ir su tokiu požiūriu: „tai mano kančia, aš ją pažįstu, o jei kažko imsiuosi, gali būti dar blogiau. Nors dabar labai blogai, bet aš nieko nekeisiu, jūs man ką nors padarykite. Jei žmogus taip nusiteikęs, padėti itin sunku. Pirmiausiai reikia pamatyti save iš šono.

Visai kas kita, kai jau esi atgavęs emocinę nepriklausomybę ir moki būti su savimi – tai labai aktualu nuolatinio išorinio nestabilumo sąlygomis. Jeigu esi emociškai nepriklausomas nuo kitų, stiprus pats savyje, bus lengviau nepakrikti užklupus nesėkmėms, nežiniai.

Siekiamybė tokia: kad ir kas vyktų mano gyvenime, aš esu atsakingas už tai, kaip jaučiuosi, ir turiu pasirūpinti savimi – ar pamedituoti, ar pasportuoti, pasikalbėti su draugu, nueiti pas psichologą. Žmogui reikia nuolat ugdytis ir tobulėti, nes visuomet esame augimo kelyje.

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Kategorijos: Psichologija
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Santaros klinikų vadovas prof. Tomas Jovaiša: „Pokytis – tai nuolatinė būsena“
2024 m. birželio 11 d., laimėjęs konkursą į generalinio direktoriaus pareigas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros...
Nuo 2023 m. pradžios pacientams pradėti kompensuoti beveik 40 naujų vaistų
Kompensuojamųjų vaistų sąrašus kasmet papildo dešimtys naujų vaistinių preparatų, kurie padeda užtikrinti Lietuvos pacie...
Burnos sveikata svarbi ne tik dantims, bet ir visam organizmui
Birželio 17 dieną pasaulyje minima Tarptautinė burnos higienisto diena. Ši diena skirta atkreipti dėmesį į burnos higien...
Augant kraujo donorų aktyvumui, donacijų skaičius padidėjo beveik 8 tūkstančiais
Lietuvoje populiarėjant neatlygintinai kraujo donorystei, augant donorų, atliktų donacijų ir surenkamo kraujo kiekiams,...
Erkės paplitusios visur: kaip apsisaugoti?
Vasarą vis daugiau laiko praleidžiame gryname ore – miestų parkuose, soduose ar sodybose, o mėgstančius grybauti į...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų