Lietuva vis dar tebėra sukrėsta vaikžudystės Lietuvos kaime, nerimą kelia likusios sesutės ir šešiamečio broliuko likimai bei nežinia dar kiek panašiai gyvenančių šalies vaikų likimai. Pasirodo, bent kartą per dieną vien nemokamu emocinės paramos telefonu 8 800 28888, kuris net ir neskirtas mažamečiams, paskambina mūsų vaikai iki 10-ies metų.
Skambina ir dėl prasidėjusio brendimo
Kadangi psichologinė linija yra anoniminė, skambinančiųjų neprašoma nurodyti savo amžiaus. Metai paaiškėja tik iš pokalbio detalių, - pasakoja „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis.
Tarpusavio santykių su tėvais, draugais problemos, rūpesčiai dėl mokslų, patiriama fizinė, psichologinė prievarta, patyčios – štai kuo dažniausiai skundžiasi vaikai iki 11 metų. Vyresnius (11-15 metų) kamuoja ir meilės problemos, jiems tenka išgyventi ir seksualinę prievartą, reikia padrąsinimo dėl pirmųjų menstruacijų ar kitų pradedančio ryškėti seksualumo dalykų. Kartais jie prisipažįsta ir dėl savęs žalojimo.
Vyresni labiau linkę į savižudybes
Iš vyresnio amžiaus vaikų, kaip sako psichologas, dažniau sulaukiama skambučių „su savižudybės rizika“. Paprašytas atskleisti to priežastis, P. Skruibis sako, jog tokią reakciją paprastai sukelia problemų visuma.
„Pavyzdžiui, gal vaikas labai nesutaria su tėvais, šeimoje nuolat patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą“, - sako pašnekovas.
Paprašytas išsamiau apibūdinti psichologinę prievartą, aiškina: „Pavyzdžiui, vaikas patiria nuolatinį psichologinį spaudimą, yra sistemingai žeminamas: „Esi niekam tikęs. Iš tavęs nieko nebus“. Dažnai psichologinė prievarta patiriama kartu su fizine. Bet vaikas gali būti ir nemušamas, bet patirti įtampą dėl nuolatinių grasinimų“.
Skambučių iš jaunesnių nei 10-ies metų vaikų sulaukiama apie 25 per dieną.
Ar fiksuojama, koks yra skambinančiųjų iš kaimo vietovių bei miestų santykis?
„To nežinome, nes neklausiame. Bet jei ir žinotume, iškiltų ir kitas klausimas. Nebūtinai tos vietovės, iš kurių skambinama dažniausiai, turi daugiausiai rūpesčių. Gal kiti tiesiog nežino apie šią galimybę?“ – sako P. Skruibis.
5 svarbūs ženklai
Paprašytas psichologas išvardija išorinius požymius, kurie tėvams, kaimynams, pedagogams ar kitiems šalia vaiko esantiems žmonėms gali rodyti apie jo patiriamą itin didelę psichologinę įtampą.
„Vaikas nuolat atrodo nelaimingas. Tai nėra normalu. Vadinasi, tai lemia kažkokios priežastys. Kitas signalas – vaiko, ypač jaunesnio amžiaus, patiriami dažni pilvo, skrandžio skausmai. Jis dar nemoka žodžiais išreikšti savo jausmų, tad jam paprasčiau yra skųstis skausmais. Apie seksualinę prievartą, ypač patiriamą mažų vaikų, gali signalizuoti neadekvačiai seksualus elgesys. Dar vienas psichologinės įtampos ženklas – negebėjimas susikaupti, susikoncentruoti pamokai. Ypač jeigu anksčiau tokių problemų nebuvo, mokymosi rezultatai krenta žemyn. Žinoma, jei vaikas šeimoje patiria įtampą, girdi konfliktus, jo galva užimta visai kitais dalykais, o ne mokslais. Be abejo, būtina atkreipti dėmesį į vaiką, jei jis pradeda žalotis ar bent užsimena apie tai“.
Psichologas akcentuoja vieną bendrą principą - jeigu vaiko elgesyje bent kas nors kelia nerimą, reikia tuo susirūpinti, nors ir vengti daryti skubias išvadas.
Netoleruotinas joks smurtas
O ką specialistas patartų sutuoktiniams, kurie iš savo antros pusės patiria kokios nors formos smurtą, šeimoje vaikai regi konfliktus, bet nesiskiriama būtent dėl jų?
„Geriausia būtų, jei mūsų visuomenė ir atskiri jos nariai netoleruotų jokio smurto. Nesvarbu, kokio. Ir nėra tokio dalyko, kaip „jeigu truputį pamuša, tai nieko tokio. Svarbu, kad nedaug, nesmarkiai“. Joks kiekis smurto neturi būti priimtinas“, - sako psichologas.
Sprendžia pati mokykla
Straipsnio autorei sovietmečiu teko mokytis provincijos devynmetėje mokykloje, kurioje per kelerius metus nusižudė du mokiniai. Į tai buvo sureaguota. Iš sostinės atvyko psichologų komanda, dirbo su kiekviena klase, specialistai asmeniškai dirbo su kiekvienos klasės lyderiu bei atstumtuoju, kurie buvo nustatyti iš anonimiškų moksleivių anketų. O kaip į mokyklos psichologines krizes reaguojama dabar?
„Iniciatyvą dėl problemų sprendimo būdo priima pati mokykla, – aiškina VLMEDICINA.LT pašnekovas. – Kiekviename mieste veikia Psichologinė pedagoginė tarnyba, daugelyje mokyklų dirba ir psichologai“.
Deja, kiek P. Skruibiui tenka išgirsti iš kolegų, toli gražu ne visos mokyklos skuba pasinaudoti joms prieinamais resursais.
Provincijoje psichologo prisibijo?
O mokiniai ar veržiasi į individualius pokalbius su mokyklų psichologais? Paaiškindamas, jog komentuoti mokyklų psichologų darbą iš tiesų nesanti jo kompetencija, „Jaunimo linijos“ vadovas vis dėlto sako, jog kartais, ypač mažesniuose miesteliuose, priimti individualias psichologo konsultacijas (ir nebūtinai - mokykloje) iš tiesų būna keblu: „Kadangi miestelyje vienas kitą pažįsta, žmonės baiminasi, kad psichologas pokalbio detalių neatskleistų kitiems. Vilniuje paprasčiau, nes tą psichologą sutikti kur nors gatvėje ar parduotuvėje mažai tikėtina“.
Kita vertus, kaip sako P. Skruibis, švietimo įstaigose dirbantys kolegos neretai pasiguodžia, kad mokyklų administracija, būna, net nesuprantanti jų funkcijų. Pavyzdžiui, jei klasė atstumia vieną kolektyvo narį, klasės vadovas jį nuveda pas specialistą. Psichologui užsiminus apie darbą su visa klase, paaiškinama, kad tuo pasirūpins patys.
„Gan dažnai nesuprantama, kad psichologas ne tik konsultuoja individualiai, bet ir gerina kolektyvo mikroklimatą. Be to, jis turėtų dirbti ne tik su mokiniais bei jų tėvais, bet ir mokytojais, - aiškina P. Skruibis. – Nes iš vaikų tenka išgirsti, kad mokytojai girdi apie patyčias, bet niekaip į jas nereaguoja“.
Anonimiški skambučiai – populiarūs
Vis dėlto anonimiški pokalbiai su specialistu ar konsultantu, „Jaunimo linijos“ vadovo nuomone, - viena efektyviausių psichologinės pagalbos būdų vaikams bei paauglių.
„Mums skambina „nonstopu“. Didžiausia mūsų problema - kaip atsiliepti į visus skambučius. Mums skambinti galima bet kuriuo paros metu, pokalbis – anonimiškas. Kartais, ypač jei vaikas ar paauglys gyvena provincijoje, tai gali būti vienintelė jam prieinama pagalba. Todėl, mano nuomone, tam reiktų skirti didesnį dėmesį. Yra ir kita pagalbos platforma, bet paaugliai retai kreipiasi į psichologą poliklinikoje“.
VLMEDICINA.LT pašnekovas atkreipia dėmesį, kad šioje srityje galima, o ir būtina, išnaudoti šiuolaikinių technologijų teikiamas galimybes. „Pavyzdžiui, Vilniaus universitete atlikdami tyrimą sukūrėme streso valdymo programą „BADI“ (badi.lt). Nors kol kas tai – bandomoji versija, ja jau galima naudotis. Ir panašių programų galima daug sukurti“, - sako psichologas.