Po avarijos lietuvė sklaido mitus apie gydymą Anglijoje

Nemažai Anglijoje gyvenančių lietuvių nepraleidžia progos išpeikti čionykščius gydytojus. Britanijos politikai irgi pabrėžia, kad padėtis ligoninėse, ypač greitosios pagalbos skyriuose, tragiška. Ar iš tikrųjų taip blogai? – klausia Anglija.lt lietuvės, kuri, atvykusi į dukterėčios vestuves, Londone buvo partrenkta mašinos ir pakliuvo į greitosios pagalbos medikų rankas.

Reklama

St. Mary’s ligoninėje daugiau kaip tris savaites praleidusi vilnietė Alytė Andrašienė džiaugiasi likusi gyva ir niekam nelinkėtų patirti jai tekusių išgyvenimų. Į Londoną moteris atvyko į dukterėčios vestuves ir nė nenujautė, kad Kalėdas teks sutikti sugipsuotai.

„Avarijos dieną buvau susiruošusi skristi atgal į Lietuvą, bet iki išvykimo į oro uostą turėjau dar valandą laiko, tad nusprendžiau aplankyti vietinę bažnytėlę – nuo namų maždaug penkiolika minučių pėsčiomis. Bažnyčią radau užrakintą ir pasukau atgal. Ir reikėjo eiti per perėją. Pati vairuoju 30 metų, tai esu labai atsargi, kelis kartus pažiūrėjau, ar nėra mašinų ir žengiau į gatvę. Ir tą pat akimirką pajutau, kad skrendu su kailiniais kaip šikšnosparnis ir nežinau kiek kartų skridau – vieną ar du ir kai nusileidau pajutau, kad kojos per kelius verda, alkūnė verda ir karštis nežmoniškas“, – pasakoja Alytė.

Ant asfalto moteris pragulėjo daugiau kaip valandą. Ji nebuvo praradusi sąmonės, viską girdėjo ir matė – policija atvyko maždaug po penkiolikos minučių nuo įvykio, vėliau prisistatė ir greitoji pagalba.

„Jie ten vietoj viską aiškinosi, klausinėjo, vienas policininkas mano galvą pakėlęs laikė, teiravosi, kam paskambinti, sakiau, kad ieškotų ant asfalto telefono, kuris buvo kailinių kišenėj“, – avarijos detales prisimena moteris.

Ji neturi priekaištų dėl to, kad beveik valandą šaltyje – buvo gruodžio pradžia – teko gulėti ant asfalto; jos nuomone, pareigūnai darė tai, kas buvo įmanoma. Kai galiausiai atsidūrė ligoninėje, viskas vyko greit ir sklandžiai – greitosios pagalbos skyriuje jau laukė specialistai, kurie greit atliko būtinus tyrimus ir išvežė į operacinę.

„Manęs kartais klausinėja, ar gydytojai nesiteiravo, ar esu apsidraudusi? Tikrai ne. Jokių dokumentų neprašė, neklausė, kas aš, iš kur. Nežinau, ar užsienietis Lietuvoje sulauktų tokios pat priežiūros, kaip aš Londone. Jaučiausi visiškai saugi“.

Alytė ištvėrė sunkią operaciją – atviri abiejų kojų ir dešiniosios rankos lūžiai gijo lėtai ir reikalavo nuolatinės specialistų priežiūros ir tik po trijų savaičių gydytojai galiausiai davė sutikimą gabenti ją į Lietuvą tolimesniam gydymui.

„Buvo ketinta mane vežti greitosios pagalbos automobiliu, paskui nutarta skraidinti lėktuvu, mano pergabenimu į Lietuvą dabar jau užsiima draudimo kompanija“, – sako Alytė.

Moteris prisipažįsta, kad vykdama į Londoną apie draudimą nė nepagalvojo. Tiesa, ji turėjo kreditinę kortelę, garantuojančią sveikatos draudimą, bet kaip ir daugelis, į konkrečias draudimo detales - ar padengiamos visos išlaidos, kokiais atvejais galioja draudimas? – nesigilino. Po operacijos pabudusi ji gerokai jaudinosi, ar nebus problemų. Tačiau kreditinės kortelės draudimas pasiteisino – draudikai be išlygų padengė gydymo Anglijoje, ir pargabenimo į Lietuvą išlaidas.

„Daug kartų esu girdėjusi, kad draudikai apgaudinėja, ieško kaip išsisukti nuo pažadų vykdymo, bet tai mitas“, – sako Alytė.

Dar vienu mitu ji laiko tarp Anglijos lietuvių paplitusią nuomonę apie blogą priežiūrą ir gydymą čionykštėse ligoninėse.

„Čia dirba žmonės iš įvairių šalių – vieni gerai moka kalbą, kiti net to, kas parašyta, nesugeba perskaityti, ne iš karto pavyksta išaiškinti, kas yra ir ko nori, net jei moki kalbą, medicininiai terminai ir pan. Prašiau vertėjo, jis buvo atėjęs 10 min. ir viskas, negali juk būti čia visą laiką. Kartą turėjau savo gydytojui į Vilnių skambinti ir klausti, kaip angliškai vidurių užkietėjimas, bet svarbiausia – personalas stengiasi, ieško būdų, kaip susikalbėti, seselės dauguma malonios, atidžios ir nelaukia, kad ką į kišenę įkištum, kaip Lietuvoje. Aišku, pacientų artimieji pavaišina jas saldainiais ar šokoladu, bet nieko daugiau. Dar vienas momentas – pagarba pacientui. Prieš atlikdama procedūrą seselė visada paklaus, ar gali patikrinti pulsą, ar gali suleisti vaistus. Man nė į galvą neatėjo, kad reikia sakyti – taip, prašau, nes Lietuvoj tokių klausimų niekas neužduoda, reikia ir daro“, – su Anglija.lt portalu dalijasi moteris pastebėtais skirtumais tarp slaugymo Lietuvos ir Anglijos ligoninių.

Tolesniam gydymui į Lietuvą perkelta Alytė šypsosi turėsianti progą savo kailiu patirti, kur gydytis geriau – Lietuvoj ar Anglijoj, bet priduria, kad kiekvienam kitaip, ir kad labai daug priklauso ir nuo konkrečių gydytojų ir nuo paties ligonio.

Zita Čepaitė