Peruquois: „Balso virpesiai, sujungti su teisingu kvėpavimu, gali gydyti žmogų“

Po dvejų metų pertraukos į Lietuvą sugrįžta išskirtinio balso savininkė australų atlikėja Peruquois. Jos populiarumas visame pasaulyje auga žaibo greičiu. Jos muzika ir giesmės paliečia sakralinio garso mėgėjų bei tikrų muzikos gurmanų, teikiančių prioritetą džiazui, širdis. Tikriausia norėtumėte pažinti Peru iš arčiau? Jūsų dėmesiui - atviras pokalbis su ja.

Reklama

Peru, papasakok apie save. Koks buvo tavo kelias dainavimo link?

Aš gimiau muzikalioje šeimoje. Galima pasakyti, kad augau muzikoje, ji nuolat mane supo.  Dar būdama vaikas pradėjau dainuoti – tiesiog negalėjau kitaip. Tačiau mano motina priešinosi tam, ji buvo prastos nuomonės apie dainininkus. Mama teigė, jog jie nuolat neturi pinigų, o jų vaikai miega ant užpakalinės automobilio sėdynės. Ji man niekad to nesakė tiesiogiai, tačiau darė viską, kad man praeitų noras dainuoti.

Kai man sukako šešiolika metų, nusprendžiau palikti namus ir pasakiau: „Aš būsiu dainininkė“.  Ji tiesiog nusijuokė: „Ne, tu niekada nebūsi...“. Tuomet nuvažiavau į Vakarus, į kitą kontinento galą, ir įstojau į konservatoriją. Konkursas ten buvo milžiniškas – tik dvi vietos merginoms iš visos šalies. Visgi mane priėmė.

Po daugelio metų mama atvažiavo į mano koncertą. Ji sėdėjo, klausė, ir ašaros riedėjo jos veidu. Po to ji manęs atsiprašė, sakydama: „Aš netgi įsivaizduoti to negalėjau...“. Nuo tų laikų ji tapo didele mano gerbėja.

Tapai įžymybe savo šalyje, į tavo koncertus susirenka didžiulės salės... Kas atsitiko, kad palikai džiazo karjerą?

Pradžioje aš labai rimtai žiūrėjau į muziką, dariau viską totaliai, visa savo esme. Tačiau po kurio laiko pradėjau jausti tuštumą. Manęs jau nebetenkino tai, ką girdėjau aplink, ir tai, ką pati dainavau... Jutau, kad įstrigau.

Ieškodama atsakymo, kaip gyventi toliau, kartkartėmis pradėjau leisti laiką prie vandenyno. Sėdėdama viena pakrantėje, kreipiausi į Motiną Žemę, į vandenį, į vėją. Prašiau, kad jie pamokytų mane, kad pakuždėtų, kur man eiti... Ir vieną kartą uždainavau... Tai buvo neįprastas man giedojimas, visiškai nepanašus į klasikinį. Balsas ėjo iš kažkur mano kūno viduje, jis buvo gyvas ir laukinis...

Kiekvieną dieną pradėjau eiti į olas ir dainuoti. Dainuoti Žemei. Jutau gilėjantį ryšį su ja - dainavimas padėjo pajausti jos didingumą, sąmonės gylį ir neaprėpiamą meilę... Pavadinau ją Motina, nors esybė, kurią jutau, neturi vardo. Visgi aš aiškiai jaučiau ją, kaip realiai egzistuojančią ir aukštesnę.

Tuomet pasiūliau save Motinai Žemei, pasakiau jai: „Panaudok šią dovaną, kurią gavau iš Tavęs tam, kad paliestumėme žmonių širdis“.

Ir kas toliau atsitiko?

Norėjau tuo keliu eiti toliau. Tikėjausi, kad galėsiu mokytis pas vietinius australų aborigenus, kurie, maniau, išsaugojo ryšį su Žeme. Deja, nieko iš to neišėjo. Pasirodo, jie didesne dalimi prarado savo šaknis.

Vieną dieną, kai dainavau ant vandenyno kranto, prie manęs priėjo didelis vyras. Jis pasakė, kad mano dainavimas pirmykštis, kad taip dainavo jo protėviai. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo Šiaurės indėnų šamanas, atvykęs į Australiją koncertuoti. Jis pasiūlė man mokytis iš jo gydymo balsu.

Tai tikriausia buvo nelengvas sprendimas?

Tai buvo visiškai beprotiška idėja - palikti savo saugius namus, užsiėmimą, kuris man atnešė populiarumą ir pinigus, savo artimuosius ir nuvykti į... Niekur. Visgi aš pasiryžau.

Naujai pažintas šamanas dainavo etnines Šiaurės indėnų giesmes. Iš jo sužinojau, kad viskas turi savo dainą. Nesvarbu, kas tai būtų – namų ar kūno valymas, gydymas, sielvartas. Pradžioje maniau, kad jis išmokys jų ir mane. Šamanas taip mane traukė, kad buvau pasiryžusi palikti džiazo karjerą.

Su juo išvažiavau į JAV, į dykumą Naujosios Meksikos valstijoje, kur praleidau keletą kitų metų.

Po pusmečio dykumoje suvokiau, kad jis nieko manęs nemoko. Paklausiau jo: „Kada paimsi mane pravesti kokį ritualą, kada išmokysi giedoti?“.  Jis teatsakė: „Argi tu dar nesupratai, kad giesmės turi pačios ateiti pas tave – iš Šaltinio, iš Motinos. Ir jos nebus tavo, nepriklausys tau – tai bus dainos, kurias turėsi nešti žmonėms. Jos ateis pas tave, tačiau tu pati turi jas išgirsti. Taigi sėsk ir klausykis...“.

Po to dažnai sėdėjau ant žemės, daug vaikščiojau ir dainos pradėjo eiti pas mane. Jos skambėjo senovine, nežinoma man kalba. Aš ateidavau pas šamaną ir klausdavau, ką jos reiškia. Jis beveik visada man paaiškindavo jų prasmę ir paskirtį. Jis sakydavo: „Aš nesiekiu duoti tau atsigerti, aš noriu išmokyti tave gerti“. Ir jis mane mokė ne ritualo, o paties gyvenimo – visko, iš ko jis susideda. Tai buvo taip nepanašu į tai, ko aš mokiausi anksčiau...

Tai buvo nelengvas mokymasis, tačiau jis išskaldė mano „žievę“ – mano ego ir ambicijas, kurios sukaustė mane kadaise kaip jauną dainininkę. Už tai aš jam esu be galo dėkinga.

Pas indėnų šamaną aš mokiausi daugiau nei 10 metų. Tada pamėgau ir grojimą senoviniais instrumentais. Pajutau, kad jų ir balso virpesiai, sujungti su teisingu kvėpavimu, gali nuveikti stebuklus ir gydyti žmogų – tiek jo kūną, tiek dvasią.

Peru, kas tau yra teisingas kvėpavimas?

Kvėpuoti reikia sąmoningai. Savo seminarų metu aš pasakau moterims: „Atsisėskite, įkvėpkite giliai, taip, kad oras eitų per pilvą. Toliau įsivaizduokite, kad kvėpavimas nusileidžia giliai į žemę ir sugrįžta iš ten praturtintas Motinos Žemės energijos. Tada vėl kyla tavo kūnu.

Tokiu būdu Jūs aktyvizuojate savo energetinius centrus, harmonizuojate save“.

Visi gydymo metodai (ir šiaip – metodai, teikiantys džiaugsmą) ne tik kad yra pigūs, jie nieko nekainuoja! Apie tai žinojo mūsų protėviai. Pavyzdžiui, didelę galią ir išmintį turi medžiai. Kai aš apkabinu medį, prisiglaudžiu prie jo, jaučiu galingą energijos srautą ir jaučiuosi labai laiminga.

Taip pat daug duoda Žemė. Visų pirma, moterims, nes Žemės energija – tai mūsų, moteriškoji energija. Tiesiog vaikščiokite basos kuo dažniau, ypač rytais, kuomet Žemė prabunda.

Pastebėjau, kad dažniausiai ir dainuoji basa.

Taip, scenoje dažnai būnu basa ir atidengtu pilvu – taip aš daug geriau galiu perteikti energiją.

Perukua, kas yra vokalo joga, kurią tu propaguoji?

Tai fizinio ir mentalinio gydymo metodas, sukurtas mūsų protėvių, remiantis Šiaurės Amerikos, Indijos ir Rytų muzikinėmis tradicijomis ir dvasinių ieškojimų pagrindais.

Viena iš žodžio „joga“ reikšmių yra „sąjunga“. Kalbant apie vokalo jogą – tai sąmoningumo, kvėpavimo ir kūno sąjunga. Su vokalo jogos pagalba galima gydyti ir konkrečius susirgimus – kiekvienas kūno organas virpa tam tikru dažniu ir specialaus dainavimo dėka mes tampame patys sau gydytojais.

Ar ji tik moterims? Ar vyrai irgi galėtų ją praktikuoti?

Taip, vokalo joga, kurią aš dėstau, pritaikyta moteriškam giedojimui. Vyrai dainuoja kita tonacija. Tačiau vokalinės ir kvėpavimo praktikos vyrus veikia taip pat, kaip moteris.

Kadangi atsirado tokios praktikos poreikis, prieš porą metų sukūriau specialų seminarą vyrams, kuris vadinasi „Vyrų giesmė“. Tiesa, moterys vis dar yra atviresnės tokio tipo praktikoms ir joms skiriu didesnę savo dėmesio dalį.

Kaip vokalo joga padeda tau?

Vokalo joga - tai praktika, kuri padeda man augti ir mane palaiko. Kiekvieną dieną jos dėka galiu „susiderinti“, pasisemti energijos ir atsiverti viskam, kas vyksta. Jei neužsiimčiau vokalo joga, mano vokalistės karjera tikriausiai irgi nebūtų pagauta tokio intensyvaus srauto.