Orumas gyvenimo pabaigoje: sakralumas ir autonomiškumas

Manoma, jog žmogaus orumo sąvoką įvedė mąstytojas M. Ciceronas, aiškinęs ją ir kaip įgimtą žmogaus savybę, ir kaip savybę, įgyjamą su užimama tam tikra padėtimi visuomenėje.

Reklama

Šiek tiek vėliau graikų filosofai, pavyzdžiui, Platonas ir Aristotelis, susiejo orumą su žmogaus laisvės idėja, aiškindami pastarąją kaip nepriklausomybę nuo įgeidžių ir kūniškų aistrų. Įsivyravusi krikščioniškajai filosofijai, žmogų pradėta vertinti visų pirma kaip Dievo kūrinį - jam buvo suteikta sakrali, dvasinė vertė, neprilygintina jokiai materialinei naudai, o orumas pradėtas traktuoti kaip įgimtas, neliečiamas kiekvieno asmens bruožas.

Sumaišties į šį tarsi savaime suprantamą idėjų lauką įnešė vėliau atsiradusi kita filosofinės minties kryptis – liberalizmas, pareiškęs, jog visos vertybės, orumas taip pat, yra labai subjektyvus reiškinys, priklausantis nuo konkretaus individo norų ir vertinimų ir todėl, anot liberaliai mąstančių filosofų, orumas turi būti siejamas su žmogaus teise pačiam priimti su jo gyvenimu susijusius sprendimus.

Apibendrintai kalbant, mokslinėje literatūroje galima išskirti dvi dominuojančias orumo sampratas: viena orumą aiškina kaip įgimtą kiekvieno žmogaus bruožą, kita jį susieja su žmogaus vykdomų pareigų vertinimu visuomenėje, su individo teise pačiam priimti sprendimus. Įdomu tai, jog pastarasis požiūris kelia klausimą dėl individo laisvos valios suvaržymo ribų - tai yra kur turėtų būti brėžiamos individo valios ribos.

Nors orumas yra suprantamas kaip universalus egzistencinis individo poreikis visose visuomenėse, skirtingos šio termino sampratos kelia aktyvias mokslines diskusijas dėl praktinės orumo sampratos reikšmės – jos taikymo teisės ir medicinos praktikoje, ypač sprendžiant nepagydomų ligonių, kurių liga yra labai pažengusi, teisių į orią gyvenimo pabaigą užtikrinimo.

Teisė į orią mirtį: įstatymai ir medicinos praktikos

Žmogaus orumu, kaip esminiu principu, remiasi visos pagrindinės žmogaus teisių deklaracijos ir konvencijos. Pavyzdžiui, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (UNDHR) orumas traktuojamas kaip laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas. Kitame itin svarbiame dokumente - Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte orumas susiejamas su individo teise į sveikatos priežiūrą, pabrėžiant, jog pastaroji yra viena iš teisių, kylanti iš prigimtinio žmogaus orumo. Komiteto, prižiūrinčio šio akto įgyvendinimą, sprendime pabrėžiama, jog siekiant užtikrinti terminalinių (nepagydoma liga sergančių ligonių, kurių liga yra smarkiai pažengusi) ir lėtinėmis ligomis sergančių ligonių teisę į sveikatos priežiūrą yra būtina mažinti skausmą, kurio galima išvengti, ir įgalinti šiuos pacientus mirti oriai.

Orios mirties užtikrinimas medicinos praktikoje

Ir nors sunkiomis, nepagydomomis ligomis sergančių, terminalinių ligonių orumo užtikrinimo svarbą įtvirtina tarptautiniai dokumentai, kuriuos yra pasirašę daugelis pasaulio šalių, skirtingos orumo sampratos nulemia teisės į orią mirtį reglamentavimo kiekvienoje šalyje skirtumus (įstatymus), skirtingus galimus medicininius sprendimus, gydytojų priimamus šių ligonių gyvenimo pabaigoje.

Pavyzdžiui, Anglijoje 2008 m. priimtoje „Gyvenimo pabaigos strategijoje“ pabrėžiama svarba žvelgti į kiekvieną pacientą kaip individą, turintį teisę daryti pasirinkImus ir turėti individualius prioritetus. Toks požiūris į pacientą atskleidžia, jog Anglijoje dominuoja autonomijos principu grindžiama paciento teisė, užtikrinanti terminaliniams ligoniams teisę kontroliuoti pačiam savo gyvenimą ir priimti autonomiškus sprendimus, laikytis savo požiūrio į gerą gyvenimą iki gyvenimo pabaigos. Individo teisės suvokiamos kaip aukštesnės nei visuomenės interesas.

Autonomijos principu grindžiami ir pacientų teises užtikrinantys Anglijos nacionaliniai įstatymai, suteikiantys pacientui teisę atsisakyti gydymo neįvardinant tokio apsisprendimo priežasčių, pasinaudoti išankstinės valios direktyvų suteikiamomis galimybėmis nuspręsti dėl savo tolesnio gydymo tuo metu, kai sprendimų priėmimas bus apsunkintas. Išankstinės valios direktyvos yra įteisintos ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje.

Prancūzijoje dominuoja kita, lyginant su Anglija, orumo samprata, nulemianti ir kitokius jo užtikrinimo medicinos ir teisės praktikoje būdus. Orumas suprantamas kaip vidinė, įgimta žmogaus savybė, kaip pagarba kiekvieno žmogaus, kuris sudaro grupę, orumui, o ne kaip teisė veikti individualiai, priimti individualius sprendimus. Orumas laikomas aukščiausia vertybe, kurią reikia ginti net ir ribojant atskiro individo laisvę, ir todėl taikant orumo principą gyvenimo pabaigos sprendimams pirmenybė Prancūzijoje suteikiama ne individualiems pasirinkimams, o gydytojo pareigai užtikrinti socialinių vertybių išsaugojimą, tarp kurių žmogaus gyvybė laikoma svarbiausia. Pacientų teisių įstatymas numato galimybę sudaryti išankstinės valios testamentą, į kurį gydytojas turi atsižvelgti, bet vis dėlto jis nėra absoliutus pagrindas priimant terminalinio ligonio gydymo sprendimus. Prieš atsižvelgdamas į išankstines direktyvas gydytojas privalo pasitarti su kolegomis, paciento šeima, atstovais ar draugais.

Kaip yra Lietuvoje

Kai kurias praktinių problemų Lietuvoje įžvalgas atskleidė tyrimas, kurio metu vyko neformalūs pokalbiai su sveikatos priežiūros specialistais, dirbančiais ligoninėse. Kaip rodo tyrimo duomenys, gydytojai ir slaugytojai orumo sąvokai suteikia keletą reikšmių. Dauguma orumą suvokia pirmiausia kaip vidinę individo savybę, kaip žmogaus savigarbą. Vieno tyrime dalyvavusio gydytojo žodžiais tariant, “Oriai mirti, tai ne galvoti ką turi toj situacijoj padaryti kiti. Žmogus pats turi neprarasti orumo. Orumas - tai kažkas iš vidaus. Guli močiutė... Vos kalba, bet sako: “Daktare, pasakykit slaugutei, aš jai ne bobuliukas. Mano vardas Marija.“ Va, čia orumas. Ir niekas jo neatims. Varto tave, valo, prijungia, atjungia- ne čia esmė“.

Ne mažiau svarbus orumo garantas, mūsų pašnekovų požiūriu, tai ramybė ir šeimos apsuptis. „ Oriai – vadinasi, pirmiausia be kančių, ramiai, ir tarp šeimos. Kas nuo mūsų [gydytojų] priklauso – tai sumažinti kančią, skausmą“. Pagrindinė problema, kurią minėjo tyrime dalyvavę sveikatos priežiūros specialistai – tai jau minėtas tekste „užsispyrėliškas“ gydymas:

„Pacientas gali atsisakyti gydymo. Taip tai būna. Jie planuoja šeimoje išeiti, oriai, aš pasakyčiau. Dažnai išeina kitaip. Jeigu būklė pablogėja staiga (širdis, kvėpavimas ar kas), šeima iškviečia greitąją, išveža į ligoninę. Atveža. O mes matom: būklė – kritinė. Ir jau pagal viską žinai, kad labai nedaug gyvens tas žmogus, bet, vadinasi, gaivinam. Ir jau neatsisakysi. Pajungiam, tempiam širdį, plaučius iš paskutiniųjų, organizmas priešinasi... natūraliai jau būtų žmogus išėjęs... Jeigu galėtų, tas senolis pasakytų - garantuoju - duokit ramiai numirti. Bet jau jis negali pasakyti. Žmogus bejėgis, be sąmonės... Ir žinom, kad tik užtempiam dirbtinai tą išėjimą. Dirbtinai. Tai čia oriai? Tu taip norėtum? Neduok Die.“

Lietuvoje orios gyvenimo pabaigos užtikrinimo galimybes numato LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kuris suteikia ligoniui teisę sutikti arba atsisakyti gydymo. Tačiau dėl paciento teisės atsisakyti gaivinimo, arba taip vadinamo „užsispyrėliško“ gydymo, viešojo erdvėje buvo ilgai diskutuojama.

Liberalaus požiūrio į orią mirtį šalininkai kritiškai vertina teisinę situaciją, kuri riboja pacientams teisę atsisakyti gaivinimo, ir pasisalo už tai, kad individo laisvė turi apimti teisę ir galimybę individui pačiam priimti sprendimą, nori jis ar ne, kad gyvybė būtų palaikoma tuomet, kai nėra vilčių pasveikti ir gyvenama su nepakeliama fizine kančia. Šio požiūrio šalininkai neretai teigia, jog gyvenimo vertė neatsiejama nuo gyvenimo kokybės, o „užsispyrėliško“ gydymo ir gaivinimo problema tampa ypač aktualia progresuojant medicinos mokslui ir atsirandant galimybei ligonius laikyti vegetacinėje būklėje daug metų.

Lietuvos Respublikos teisiniai aktai ilgą laiką nenumatė gydytojo ar gydymo įstaigos teisės nutraukti gydymą paciento, kurio gyvybė yra palaikoma dirbtinai.Tačiau po išsamių diskusijų, suderinus skirtingas vertybes, įstatymų leidėjas 2019 m. liepos 9 d. LR Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo Nr. VIII-157 pakeitimu pripažįsta, jog esant tam tikroms būklėms žmogaus gyvenimo pabaigoje gaivinimo taikymas gali būti beviltišku ir suteikia galimybę pacientams tokio gaivinimo atsisakyti (2 str. 1 dalis. 10 str. 1 d. 3 p., 11 str. 4 p.). Šios teisės tinkamas įgyvendinimas reiškia svarbų žingsnį siekiant žmogaus orumo gyvenimo pabaigoje apsaugos.