Futbolas, rožiniai marškinėliai ir sveikata

Ką tik baigėsi Pasaulio futbolo čempionatas. Ne, ne, nevarginsiu jūsų apžvalgomis. Ne mano kompetencija. Juolab šiais metais, kitaip nei anksčiau, galima sakyti, jo nestebėjau. 

Tiesiog jis įkvėpė pamąstyti apie kai kuriuos dalykus, susijusius gal ne tiek su futbolu, kiek apskritai su sportu. Ir sveikata.

Diskusija, ar galima dėti tarp profesionalaus sporto ir sveikatos lygybės ženklą, turbūt amžina, kaip vištos ir kiaušinio – kuris pirmesnis.

Suprantama, gražūs atletiški kūnai, ištvermė, rekordai traukia. Iš pirmo žvilgsnio – tai sveikatos etalonas. Tik žiūrėdami varžybas, čempionatus, olimpiadas mažai susimąstome, kad už to slypi traumos, pervargimas ir perdegimas, lėtinis skausmas etc. O dar disciplina ir t. t., ir t. t.

Su draugais juokavome, kad didžiausią fizinį krūvį čempionatuose patiria... sirgaliai. „Sportininkai gi tik laksto, neturi laiko nervintis“. Rimtai, pagalvokit: jei į tavo mėgstamos komandos vartus spiriami baudiniai arba apskritai ji iškrinta? Kaip širdis, prarėktas balsas, žuvusios nervų ląstelės, kraujo spaudimas? O jei esi emocinis valgytojas, tikėtina, sukorei žingsnių nemažai žingsnių iki šaldytuvo. Ne paslaptis, kartais ir inkstams beigi kepenims krūvis nemažas... Dievaži, geriau įsižiūrėjus, tie neadekvačiai besielgiantys sirgaliai kartais primena pacientus.

O geros komandos treneris visai būtų geras šeimos gydytojas. Kodėl? Daugelis trenerių interviu akcentuoja, kad „rezultatą lemia ilgas pasiruošimas“, „disciplina laimi rungtynes“, „šįkart suklydome, bet viena klaida – dar ne pralaimėjimas“.

Iš esmės šiuolaikiniai gydytojai tai ir akcentuoja: sveikata kuriama ne stebuklingomis piliulėmis, o kasdieniais pasirinkimais. Tai reiškia: svarbūs nuoseklumas ir sistema, o vieną dieną išgerta kolos stiklinė ar greitasis maistas, tinginystė sporto salėje reikšmingai nepaveiks sveikatos. Svarbu žingsnis po žingsnio eiti savo tikslo – geros savijautos, puikios sveikatos ar ilgaamžiškumo – link.

Kartą mergaičių vakarėlyje viena tarė: „O gal jūs žinote, kaip galvoje išjungti komentatorių?“. Matyt, mūsų veidai buvo tiek iškalbingi, kad ji šiek tiek sutriko. „Nejaugi jūs neturite? Kuris viską žino geriau, kuris kritikuoja, bara, nurodinėja? Rimtai ne? Neapsimeskit“.

Neapsimetame, yra. Vienų aktyvesni komentatoriai, kitų pasyvesni. Nors dabar madinga juos vadinti vidiniais kritikais. Bet esmė ta pati – skalbiame save už viską: ir už tai, ką padarėme, ir ko nepadarėme, už tai, kokie esame ir galėtume būti, už tai, kokie yra kiti, o mes nesame... Nors, sako, jaunesnės kartos, su komentatoriais nesusitinka. Galbūt, nežinau.

Na gerai: sportininkai aptarti, treneriai irgi. Komentatoriai taip pat gavo savo. Kas dar? A, taisyklės.

Kaip be jų. Nei sporte, nei gyvenime (bet kurioje srityje) be jų neapsieisime. Žinau kelias šeimas, kurios į bendrą taupyklę meta, pavyzdžiui, sutartą sumą už keiksmažodžius. Na, kuris susikeikia, sumoka, tarkim, 20 centų. Sako, veikia neblogai, o ilgainiui tampa įpročiu nesikeikti.

Pažįstu vyrą ir moterį, kurie abu daug rūkė (rimtai, ji 5 val. ryto keldavosi ir pirmas žingsnis – į balkoną parūkyti!). Nusprendė tuoktis, turėti vaikų, tad pasiryžo mesti. O mesti sunku. Abiem. Alkoholio, galima sakyti, nevartojo, tad jis nebuvo aktualus. Kadangi ir pinigais nesišvaistė, sugalvojo savo sistemą.

Abu sutarė mesti drastiškai – iškart. Toks metodas neva patikimiausias. Nuo beveik dviejų pakelių per dieną... Nežinau nežinau.

Bet dėl visa ko sutarė, kad viena surūkyta cigaretė nieko nereiškia, tereikia prisipažinti. Bet jei jau daugiau – taip pat prisipažinti, tik gauni minusą, kurį žymėjo kreida lentoje savo koridoriuje. Savotiška geltona kortelė. Trys minusai – ir pliusas (arba raudona kortelė).

O kas po to? Ogi nieko, tiesiog vienas kitam permesdavo, pavyzdžiui, buities darbus. Ji, sako, maniusi, jog geriau susitvarkys, tiesa tokia, kad teko daugiau šiukšlių išnešti ir daugiau kilimų išsiurbti. Tačiau, sako, kiekvienas maišas iki konteinerio buvo vertas dabartinės laisvės!

Futbolo čempionatai primena: pergalės neatsiranda per vieną dieną. Jas kuria treniruotės, disciplina ir komanda. Su sveikata – lygiai tas pats. Tik čia nėra atsarginių suolelio, svarbiausias finalas vyksta kasdien ir niekas nežino, kada čempionų lygos superfinalas baigsis... Gyvenimo čempionate svarbus kiekvienas: tiek atskiras žaidėjas ir jo apsisprendimai, tiek treneris (gydytojas), tiek sirgaliai (šeima, draugai ir artimieji).

A, tiesa, kodėl tokios nuotraukos? Tekstą ir nuotraukas sieja futbolo tema. Dalyvavau mergvakaryje. Tokią kryptį pasirinkome ir dėl to, kad dauguma, ypač būsima nuotaka, domėjosi, ir, matyt, neseniai koks čempionatas neseniai buvo. Kadangi geros draugės, savo trenerei išrinkom rožinį kostiumą, o sau – marškinėlius, žinoma, rožinius. Ant kurių lygintuvu klijavome kiekvienos favorito numerį (priekyje) ir pavardę. Pamiršau pridurti, kad nuotaka nemėgo rožinės. Ups, žinojome, žinojome...

Gerų pergalių kasdien. Vieningos komandos ir supratingo trenerio.