Kaniterapija – vertinga psichosocialinės pagalbos onkologiniams pacientams dalis

Nacionaliniame vėžio centre įvyko pirmieji kaniterapijos užsiėmimai onkologiniams pacientams. Jie vienbalsiai pripažino patirtą realią kaniterapijos naudą.

Reklama

Medikų kolektyvui rytinėje penkiaminutėje prisistatė kaniterapinis šuo Argas su savo šeimininku Mindaugu Sėjūnu. „Apie tai, jog Nacionaliniame vėžio centre gera atmosfera, byloja Argo elgesys. Jau prieš pirmą susitikimą su pacientais Argas nenorėjo niekur vaikštinėti, nedelsdamas atvedė mane prie durų ir dūsaudamas reikalavo kuo greičiau jį įleisti į vidų, į susitikimą!” – sako M. Sėjūnas.

Kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijų magistrantu, neseniai pasirodžiusios knygos „Didysis šuns šeimininko vadovas“ autoriumi Mindaugu Sėjūnu.

Kas yra kaniterapija?

Kaniterapija – tai kryptinga, tikslinga veikla, kuri atliekama naudojant gyvūno ir žmogaus bendravimą. Kaniterapijos nauda ta, jog tarp žmogaus ir gyvūno sukuriamas pozityvus ryšys, kuriuo siekiama pagerinti paciento psichologines, kognityvines, socialines, emocines ar fiziologines funkcijas, priklausomai nuo esamos situacijos. Taikant kaniterapiją dalyvauja specialiai tokiai veiklai paruoštas terapinis šuo. Taigi, kaniterapija, be šuns negalima. Taip pat būtinas ir kaniterapeutas, kuris privalo turėti licenciją.

Kaniterapeutas, kartu su psichologu, psichiatru, kineziterapeutu ar kitu medicinos specialistu turi parengti kaniterapijos planą, kuris pritaikomas esamai negalios, sutrikimo, ligos ar reabilitacijos formai. Tuomet prasideda tiksliniai užsiėmimai, vyksta stebėsena, paciento būklės vertinimas. Tai pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas.

Kokią reikšmę kaniterapija turi onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms?

Kaniterapija turi didžiulį poveikį onkologiniams pacientams. Vėžio diagnozė, chemoterapija, invazinis bei intensyvus gydymas yra didelio streso šaltinis. Yra įrodymų, jog ambulatorinių pacientų kliniškai reikšmingo emocinio distreso rodiklis siekia 42 %. Ne paslaptis, jog onkologiniai pacientai susiduria su didžiulėmis fiziologinėmis ir psichologinėmis problemomis. Ir štai čia atsiranda šuo, kuris jaučia stresą ir padeda su juo susidoroti bei nusiraminti. Šuo užuodžia streso hormonus, kraujo spaudimo, PH pakitimus ir imasi „darbo“. Konkretizuojant, galiu paminėti atvejį, kuomet mano šuo visą dieną globojo pacientę po sudėtingos onkologinės operacijos, buvo kartu – gulėjo lovoje, šildė, nesitraukė nei per žingsnį ir laižė skaudamas vietas. Po tokio „darbo“ šuo buvo labai pavargęs.

Kitais atvejais šuo gali būti naudojamas sveikatos stiprinimui judesio, motyvacijos, kraujotakos gerinimo tikslams. Turėkime omeny, jog šuo veikia ir kaip „emocinis užkratas“ – toks terminas naudojamas moksliniuose tyrimuose. Pabendravus ilgesnį laiką su šunimi, gali sumažėti kortizolio lygis, kraujo spaudimas, padidėti, vadinamųjų, laimės hormonų kiekis organizme. Šios įtakos visuma gerina psichinę asmens savijautą, imuninę sistemą, motyvaciją, norą komunikuoti bei tapti aktyviu, skatina sveikimo procesus.

Šunys, beje, naudojami ir vėžio diagnozavimui. Moksliniai tyrimai rodo, jog specialiai apmokyti šunys uosdami iškvėpto oro mėginius gali atpažinti centriniu plaučių vėžiu sergančio paciento mėginį maždaug 80 % tikslumu. Tai yra labai svarbūs skaičiai, indikuojantys ateities tyrimų ir veiklų galimybes.

Jūsų manymu, kodėl atsirado poreikis kaniterapijai ligoninėse ir dabar jau – Nacionaliniame vėžio centre?

Šias veiklas sieju su progresyviais Nacionalinio vėžio centro vadovais ir kolektyvu. Mes ne kartą lankėmės NVC su šunimis, ir visuomet buvome sutikti labai pozityviai. Absoliuti dauguma medikų žino ir suvokia kaniterapijos prasmę bei naudą. Niekam nieko nereikėjo įrodinėti, matėsi geranoriškumas ir tai nuteikė nepaprastai smagiai. Vienintelis dalykas dėl kurio diskutavome – teisinis kaniterapijos paslaugos reguliavimas ir įdiegimas Nacionaliniame vėžio centre.

Pacientus įvairiose gydymo įstaigose lankote su kaniterapiniu šuniu, dobermanu Argu. Kokias pacientų reakcijas stebite?

Mano ir kolegų, su kuriais atliekame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto podiplominių ar magistro studijų kaniterapijos praktiką, pacientai turi autizmo spektro sutrikimus, judėjimo, klausos negalią, o vienas garbaus amžiaus ligonis yra itin sudėtingoje būklėje. Šiuo atveju stengiamės gerinti emocinę gyvenimo kokybę, džiugindami pasirodymais ir įvairiais triukais.

Kitais atvejais atliekame veiklas, skirtas komunikacijai, judesiui ir smulkiajai motorikai gerinti. Pabrėšiu, jog kiekvienu atveju taikomos individualios priemonės, skirtos konkrečiam asmeniui. O pacientų reakcijos būna įvairios – nuo baimės iki empatijos ir visiškos bendrystės su šunimi. Sutikite, jog nepaprastai smagu, kai sutrikimų turintis vaikas pradeda reaguoti į aplinką, šypsotis ir net kalbėti. Tai yra didžiulė pergalė ir milžiniškas žingsnis pirmyn. Ir be abejo – kaniterapinio darbo prasmė. Pabrėšiu, jog progresas – tai ne vien tik šuns nuopelnas. Tai medikų, kaniterapeutų, asistentų grupinio darbo rezultatas.

Teko girdėti apie nejuntamus bendravimo kanalus, kuriuos turi kaniterapiniai šunys. Kas tai yra ir kaip tai padeda užmegzti ryšį su pacientu? Kaip šuo „dirba“ su pacientais?

Šunys, kaip žinduoliai mus suvokia ne tik per verbalinį bendravimą. Jie pasaulį mato ir jaučia intuityviai, naudodami konservatyviąsias smegenis. Mes, žmonės, vadovaujamės sąvokomis ir įgytomis žiniomis. Geras būtų klausimas, kas geriau, objektyviau suvokia aplinką – šuo ar žmogus? Kai kuriais atvejais, be abejo, šuo. Šuo, liaudiškai sakant, jaučia, moksliškai – tiria, užuodžia ir nustato sutrikimą. Nustatęs, kad žmogui kažkas ne taip, šuo ima veikti. Jis kviečia bendrauti, žaisti, asistuoja, globoja. Neverbalinių komunikacinių priemonių pagalba šuo išjudina įvairias negalias ar vystymosi sutrikimus turinčius asmenis. Dažnai žmonės pacientams, ypač vaikams nori padėti, naudodami tam tikrą, sąlyginę psichologinę prievartą: „ateik, nesėdėk vienas, netabaluok kojomis, nerėkauk, nesistumdyk, žiūrėk, kalbėk, žaisk, valgyk“. Juk panašius nurodymus gauna įvairius sutrikimus turintys asmenys, ypač vaikai. Tačiau, ką daryti, jei vaikas nenori nei žaisti, nei valgyti, nei kalbėti, nei gražiai sėdėti. Suaugusiųjų raginimai jam neįdomūs, atgrasūs, o kai kuriais atvejais pacientą gali dar labiau užblokuoti. O šuo prisitaiko prie paciento ligos, jo dydžio, negalios. Jis ligonį myli ir toleruoja visokį. Atsiranda empatijos jausmas, kuris išjudina pacientą ir daro stebuklus.

Gal galite papasakoti pavyzdžių, kai kaniterapija žmogui padeda dvasiškai ar fiziškai?

Nenorėčiau girtis gausiais pavyzdžiais, nes ši PASP paslauga nauja, galima sakyti, atsirado pernai, o įsigaliojo šiemet. Tad turime būti tikslūs ir kalbėti kukliai. Kaniterapijos programa dėstoma Klaipėdos universitete ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Šiuo metu licencijuotų kaniterapeutų yra vienetai, o poreikis jau dabar yra labai didelis. Tikiuosi, jog ši paslauga pirmiausiai atsiras progresyviausiose gydymo įstaigose, tokiose, kaip NVC.

Iš savo patirties galiu paminėti atvejį, kuomet mano šuo Argas išjudino vystymosi sutrikimų turintį berniuką žaidimui. Kitas, cerebriniu paralyžiumi sergantis vaikas žaidė futbolą, o dėl šuns susijaudinęs nekalbantis paauglys netikėtai prabilo. Slaugos namuose Argas laižė aklai močiutei veidą, lyg siekdamas, kad ji imtų žiūrėti. Kolegos Italijoje pasakojo apie klinikinį atvejį, kuomet šuo pakėlė iš lovos sunkia depresijos forma sergantį vyriškį ir po kelių savaičių palaikė jam kompaniją geriant kavą kavinėje.

Ar sudėtinga paruošti kaniterapinį šunį?

Ir taip, ir ne. Manau, tam būtinos žinios. Tiek apie gyvūną, tiek apie žmogų. Noriu pabrėžti, jog gyvūno suvokimui, matymui iš vidaus ir gebėjimui komunikuoti reikia ne tik noro, bet ir daug darbo bei žinių. Paruošti kaniterapinį šunį - nėra labai paprasta. Su vaikais bendrauti šunį mokiau, kai jam buvo 5 – 6 mėnesiai. Vaikų darželius, mokyklas ėmėme lankyti labai anksti. Tokiu būdu šuo įgijo nepaprastai svarbių ir subtilių komunikavimo įgūdžių. Daug dėmesio skyriau socializacijai tiek mieste, tiek su įvairiais gyvūnais. Aplinka šuns visiškai neveikia, užsiėmimo metu šuo 100 procentų koncentruojasi į žmones ir bendrą veiklą. Todėl esu tikras, jog kaniterapinis užsiėmimas galėtų vykti ir zoologijos sode, ir Niujorko centre.

Surengėte pirmuosius kaniterapijos užsiėmimus Nacionaliniame vėžio centre. Kokie pirmieji įspūdžiai?

Labai šiltas kolektyvas. Laukiame susitikimo su medikais ir personalu, nes apsikeitimas geromis emocijomis „pamaitina“ energetiškai. Pirmi užsiėmimai su pacientais pažintiniai. Turime būti atsargūs ir atidūs. Labiausiai jaudina tai, jog jau dabar užsimezgė ryšys tarp pacientų ir šuns. Matau, kaip pacientams svarbu bendrauti su gyvūnu, mačiau ašaras moters akyse... džiaugsmo ašaras. Įvyko užsiėmimai lauke, tikimės, kad išsilaikys geri orai.

"Apie tai, jog Nacionaliniame vėžio centre gera atmosfera, byloja Argo elgesys. Prieš pirmą susitikimą su pacientais atvykome pusvalandžiu anksčiau, kad pavaikščiotume po parkelį, apeitume klinikas, galėtume „integruotis“ į vietines erdves. Ir ką jūs sau manot... Argas nenorėjo niekur vaikštinėti, nedelsdamas atvedė mane prie durų ir dūsaudamas reikalavo kuo greičiau jį įleisti į vidų, į susitikimą! Tokia šuns motyvacija tikrai geras ženklas.

Ką mėgsta veikti Argas, kai „nedirba“?

Kai Argas nedirba, jis žaidžia arba bendrauja. Tai yra ypatingai kontaktinis šuo, mėgstantis būti su žmonėmis. Užsimezgus ryšiui, Argas tampa ištikimu palydovu net ir su nauju nepažįstamuoju. Tiesa, labai svarbu, kad šeimininkas ar aplinkiniai nepatirtų streso. Tai šuniui tiesiog nepakeliama. Jei aš esu blogos nuotaikos, Argas mane „gydo“ linksmindamas, šokinėdamas, duodamas „bučkius“ ir kitaip keldamas nuotaiką, kuri neišvengiamai pakyla. Šuo intuityviai supranta, jog dopaminas kur kas naudingesnė cheminė medžiaga nei kortizolis.