Kaip smegenų veikimo skirtumai keičia egzaminų rezultatus

Dažniausiai manome, kad egzaminų rezultatai priklauso nuo pasiruošimo. Artėjant brandos egzaminams, mokytojai akcentuoja, ką reikia pasikartoti, tėvai primena, kad laikas sėsti prie knygų, egzaminų centrai stengiasi sudaryti visiems mokiniams palankias sąlygas, garantuojančias lygiavertes galimybes atskleisti gebėjimus. To ir tikimasi iš egzaminą laikančio moksleivio. 

Psichikos sveikatos centro „Neuromeda“medicinos psichologė Agnė Gurskytė sako, kad vienodos sąlygos nebūtinai reiškia vienodas galimybes ir neuroįvairių mokinių patirtis egzaminų metu gali kardinaliai skirtis nuo jų bendraamžių.

Kaip neuroįvairovė keičia mokinio egzaminų patirtį

Psichologė akcentuoja, kad neuroįvairiems mokiniams (turintiems dėmesio, autizmo spektro, nerimo sutrikimų) sunkumų dažniausiai kyla ne dėl žinių trūkumo, o dėl to, kaip smegenys reaguoja į pačią egzaminų situaciją. Mokinys gali būti gerai pasiruošęs, bet jam gali būti sunkiau susikaupti, susiorientuoti ir parodyti tai, ką jis iš tikrųjų moka.

„Vieniems mokiniams didelį poveikį daro aplinka – triukšmas, kitų žmonių judėjimas, ryški šviesa. Tai gali blaškyti, varginti ir mažinti gebėjimą susikaupti. Kitiems didžiausias iššūkis yra laiko spaudimas, jis gali sukelti skubėjimą, paniką arba, priešingai, minčių bloką“, – pateikia pavyzdžių A. Gurskytė.

Ji primena, kad taip pat svarbi yra ir egzamino struktūra. Jei užduotys pateikiamos neaiškiai, su daug abstraktumų ar užduoties paaiškinimas nėra tiesiogiai suprantamas, kai kuriems mokiniams tai gali kelti papildomą stresą. Jie gali ilgiau aiškintis, ko iš jų tikimasi, ir dėl to nespėti parodyti savo žinių.

Taip pat labai svarbi emocinė būsena. Egzaminas – tai situacija, kurioje vertinamas rezultatas, todėl natūraliai kyla nerimas. Neuroįvairiems mokiniams tas nerimas gali būti stipresnis ir greičiau paveikti mąstymą, dėmesį ar atmintį.

„Dėl visų šių priežasčių svarbu suprasti, kad egzaminas ne visada tiksliai atspindi tokio mokinio gebėjimus. Kartais jis labiau parodo, kaip mokinys susitvarko su pačia situacija, o ne tai, kiek jis iš tikrųjų moka“, – teigia psichologė.

Dirgikliai, į kuriuos reaguoja jautresni mokiniai

Pasak A. Gurskytės, itin jautrūs asmenys tam tikrus dirgiklius – garsus, šviesą, judėjimą – patiria daug stipriau nei kiti. „Egzamino metu tai gali atrodyti kaip nuolatinis „triukšmas galvoje“: kažkas krebžda, kažkas kosėja, kažkas juda, ir visa tai trukdo susikaupti. Tai nėra tiesiog blaškymas – tai gali sukelti realų pervargimą, kai smegenys per daug apkraunamos. Tokiu atveju dalis energijos sunaudojama ne užduočių sprendimui, o bandymui „atsilaikyti“ prieš aplinką“, – aiškina specialistė.

Kitas dirgiklis – laiko spaudimas. Psichologė akcentuoja, kad net ir gerai pasiruošęs mokinys gali pradėti skubėti, jausti įtampą, bijoti nespėti. Kai kurie mokiniai dėl to padaro daugiau klaidų, kiti patiria „užstrigimą“. O kai susideda abu dirgikliai, rezultatas gali neatspindėti tikrųjų gebėjimų – mokinys tiesiog nebeturi pakankamai vidinių resursų susitelkti.

Specialistė pastebi, kad neuroįvairūs mokiniai dažnai yra jautresni vertinimui, todėl tėvų ar mokytojų lūkesčiai gali greitai virsti vidiniu spaudimu („turiu pasirodyti gerai“, „negaliu suklysti“). Tuomet dėmesys nuo mokymosi persikelia į baimę nuvilti. Atsiranda stipresnė savikritika, mažiau pasitikėjimo savimi. Net ir nedidelė nesėkmė gali būti išgyvenama labai stipriai.

„Kai mokinys jaučia, kad yra priimamas ir palaikomas, mažėja įtampa, o kartu atsiranda daugiau galimybių parodyti, ką jis iš tikrųjų moka“, – sako A. Gurskytė

ADHD sutrikimas ir egzaminai: sunkiausia ne mokytis, o organizuoti mokymąsi

Pasak specialistės, ruošiantis egzaminams ADHD turintiems mokiniams dažniausiai sunkiausia yra ne pats mokymasis, o jo organizavimas. Jie gali turėti žinių ir gebėjimų, bet susidurti su sunkumais planuodami laiką.

„Užduotis gali atrodyti per didelė ar neaiški, todėl ją pradedama vis nukelti. Taip pat būdingas ir dėmesio svyravimas – vienu metu mokinys gali susikaupti labai gerai, o kitu – greitai išsiblaškyti dėl smulkių dirgiklių. Dar viena svarbi dalis – laiko pojūtis. ADHD turintiems mokiniams gali būti sunku realistiškai įsivertinti, kiek laiko užtruks mokymasis, todėl pasiruošimas dažnai prasideda per vėlai arba vyksta ganėtinai chaotiškai“, – dalijasi įžvalgomis A. Gurskytė.

Ji pabrėžia, kad egzamino metu gali pasireikšti ir impulsyvumas – skubama atsakyti iki galo neįsigilinus, nepatikrinami atsakymai, daromos „kvailos klaidos“, nors medžiaga yra žinoma. Visa tai nėra tingėjimas ar motyvacijos stoka – tai kitoks smegenų veikimo būdas, kuriam reikia daugiau struktūros ir aiškumo.

Psichologė pažymi, kad ADHD turintiems mokiniams svarbiausia ne „daugiau stengtis“, o mokytis kitaip: „Didelės užduotys dažnai atrodo per sunkios pradėti, todėl labai padeda jų suskaidymas į mažus, aiškius žingsnius. Pavyzdžiui, ne „mokytis istoriją“, o „perskaityti 2 puslapius ir pasižymėti 5 svarbiausias mintis“.

Taip pat naudingi trumpesni mokymosi intervalai su pertraukomis. Ilgas sėdėjimas vienoje vietoje dažnai mažina efektyvumą, todėl geriau mokytis trumpiau, bet dažniau. Padeda ir aplinkos suvaldymas – konkretus laikas, aiški vieta mokymuisi, kuo mažiau trukdžių. Kai kuriems mokiniams naudinga ir fizinė veikla tarp mokymosi etapų, kad „išsikrautų“ ir galėtų vėl susikaupti.

„Paties egzamino metu padeda sąmoningas tempo valdymas – priminimas sau sustoti, perskaityti klausimą iki galo, pasitikrinti atsakymus“, – pataria psichologė.

Autizmo spektro sutrikimai: aiškumas ir nuspėjamumas – raktas į sėkmę

Pasak A. Gurskytės, autizmo spektro mokiniams egzaminų situacija gali būti labai intensyvi ne dėl pačių užduočių, o dėl aplinkos. Sensoriniai dirgikliai – triukšmas, kėdžių girgždėjimas, kitų judėjimas, ryški šviesa – gali greitai išvarginti ir trukdyti susikaupti.

Taip pat didelę reikšmę turi aiškumas. Jei užduotys suformuluotos dviprasmiškai ar per daug abstrakčiai, mokinys gali ilgai bandyti suprasti, ko iš jo tikimasi. Tai sukelia papildomą stresą ir „suvalgo“ laiką, kuris galėtų būti skirtas atsakymui.

„Labai svarbus ir nuspėjamumas. Netikėtumai – pasikeitusi egzamino tvarka, neaiškios instrukcijos ar nežinomas formatas – gali stipriai padidinti nerimą. Kai viskas aišku ir struktūruota, mokinys jaučiasi saugiau ir gali geriau parodyti savo žinias. Kai kuriems mokiniams sudėtinga ir socialinė egzamino pusė – būti tarp kitų, jausti stebėjimą ar vertinimą. Tai gali dar labiau apsunkinti susikaupimą“, – aiškina psichologė.

Ji pabrėžia, kad kuo mažiau netikėtumų, tuo lengviau susikoncentruoti į pačią užduotį. Labai padeda žinojimas iš anksto, kaip vyks egzaminas – kiek bus užduočių, kiek laiko skirta, kokio tipo klausimai. Jei įmanoma, naudingi pavyzdžiai ar bandomieji variantai. Taip pat svarbios aiškios, konkrečios instrukcijos.

O ruošiantis egzaminams A. Gurskytė pataria laikytis pastovios rutinos – tas pats laikas, vieta, panaši struktūra. Tai suteikia saugumo ir padeda geriau suprasti medžiagą.

Nerimo sutrikimai: kas vyksta mokinio kūne ir kaip jam padėti

„Kai nerimas tampa labai stiprus, organizmas pereina į vadinamąjį „pavojaus režimą“ – tarsi reikėtų gintis ar išgyventi. Tokioje būsenoje smegenys mažiau dėmesio skiria mąstymui ir daugiau saugumui. Dėl to gali sutrikti atmintis, sunku susikaupti, „iškrenta“ net gerai išmokta informacija, – aiškina specialistė. – Nors žinios iš tikrųjų niekur nedingo, galvoje tuščia.“

Psichologė pažymi, kad prie to prisideda ir vidinis spaudimas – baimė suklysti, nuvilti save ar kitus. Kuo labiau žmogus bando susikaupti, tuo labiau gali stiprėti ir įtampa, taip atsiranda užburtas ratas. Pasak jos, tokia reakcija yra gana dažna ir žmogiška. Ji nereiškia, kad mokinys nepasiruošė – dažnai tai reiškia, kad jo nervų sistema tiesiog per daug įsitempė tuo momentu.

„Tokiu atveju svarbiausia suprasti, kad pirmiausia reikia raminti ne mintis, o kūną. Kai kūnas įsitempęs, savęs įkalbinėjimas nusiraminti dažniausiai neveikia. Padeda paprasti dalykai: lėtas kvėpavimas, dėmesio nukreipimas į kūno pojūčius (pavyzdžiui, pajusti pėdas, rankas), trumpas sustojimas. Tai padeda „išjungti“ pavojaus reakciją“, – pataria A. Gurskytė.

Ji siūlo iš anksto turėti planą: ką darysiu, jei „užstrigsiu“, jei pradėsiu jaudintis. Vien žinojimas, kad yra planas, mažina nerimą. Naudinga ir keisti santykį su klaidomis – leisti sau klysti, nevertinti savęs per griežtai. Tai mažina vidinį spaudimą ir padeda lengviau susitelkti į užduotį.

Šeimai ir mokykla – vieninga komanda, galinti sumažinti egzaminų įtampą

Specialistė pabrėžia, kad šeimai ir mokyklai svarbiausia kalbėtis ir girdėti vieniems kitus: „Labai padeda, kai tiek tėvai, tiek mokytojai mato ne tik rezultatą, bet ir patį procesą: kas vaikui sekasi, kur jam sunku, kokios sąlygos padeda.“

Ji siūlo susitarti dėl realistiškų lūkesčių ir konkrečios pagalbos. Tai gali būti papildomas laikas, aiškesnės instrukcijos, ramesnė aplinka ar tiesiog emocinis palaikymas.

Taip pat svarbus nuoseklumas – kad mokykla ir šeima siųstų panašią žinutę: „Mes padedame, o ne tik reikalaujame“.

„Kai vaikas jaučia, kad suaugusieji bendradarbiauja ir jį supranta, sumažėja stresas, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, ir egzaminų laikotarpis tampa daug lengviau įveikiamas“, – sako A. Gurskytė.

Ji akcentuoja, kad kalbant apie neuroįvairovę ir egzaminus svarbu suprasti, jog lygių galimybių užtikrinimas nereiškia visiems vienodų sąlygų. Kartais tai reiškia skirtingą pagalbą, kad kiekvienas mokinys turėtų realią galimybę parodyti savo žinias.