O kokią naštą nešate jūs?

Ėjo kartą keliu pavargęs keliautojas. Su savimi jis nešėsi daugybę įvairių daiktų, todėl keliauti jam buvo sunku. Ant nugaros kabėjo maišas su smėliu, o šoną slėgė permesta per petį didelė gertuvė.

Dešinėje rankoje keliautojas nešėsi keistos formos akmenį, o kairėje – uolos luitą. Ant kaklo kabėjo girnos, apipintos stora virve.

Kojos buvo supančiotos grandinėmis, ant kurių buvo užkabinti sunkūs svarmenys. Todėl keliautojas sunkiai traukė kojas dulkėtu keliu, ir su kiekvienu jo žingsniu žvangėjo grandinės.

Maža to – ant galvos jis nešėsi moliūgą… Su dejonėmis ir atodūsiais, skųsdamasis savo sunkiu likimu ir kankinančiu nuovargiu, keliautojas vos judėjo keliu.

Vieną kaitrų vidurdienį jis sutiko kitą keliautoją, ir šis jo paklausė:

- O varge, kam gi tu nešiesi tą uolos luitą?

- Ir tikrai, kvaila.., – atsakė keliautojas, – bet anksčiau aš jo nepastebėdavau.

Sulig šiais žodžiais jis numetė luitą į šalį ir pajuto didelį palengvėjimą. Jis ėjo toliau ir netrukus sutiko dar vieną pakeleivį, kuris jo paklausė:

- Sakyk, kam tu kankini save, nešdamas tą begendantį moliūgą ant galvos, ir kam tau tie sunkūs svarmenys su grandinėmis ant kojų?

- O, kaip aš džiaugiuosi, kad pasakei man apie tai! Aš nepastebėjau, kad tempiu juos ant savęs…

Ir keliautojas tuoj pat nukėlė nuo savo galvos moliūgą, nusisegė grandines su svarmenimis nuo kojų, išmetė visa tai į pakelės griovį, ir… pajuto dar didesnį palengvėjimą!

Jis pajudėjo toliau, vis dar besiskųsdamas savo kančia ir nuovargiu. Bekeliaujant sutiktas trečiasis pakeleivis, vos pamatęs jį, su nuostaba paklausė:

- O, gerasis žmogau, tu taip sunkiai neši maišą su smėliu, bet juk aplink pilna smėlio! Ir kam tau tokia didžiulė gertuvė, kai čia pat, šalia kelio, vinguriuoja upelis?

Keliautojas sukluso, nusiėmė gertuvę ir išpylė suplėkusį vandenį. Po to išpylė smėlį iš maišo. Ir sustojo akimirkai susimąstęs, stebėdamas besileidžiančią saulę.

Paskui pažvelgė į save ir pamatė saulėlydžio spindulių apšviestas girnas, kurios kabėjo ant jo kaklo. Ir staiga jis suvokė, kad tai jos savo svoriu vis dar lenkia ir slegia jį.

Keliautojas ryžtingai jas nusiėmė ir metė kuo toliau nuo savęs. Ir tik dabar, nusimetęs taip ilgai slėgusią sunkią naštą, jis lengvai patraukė per gaivią vakaro vėsą tolyn – laisvas ir laimingas!..

…O juk esmė net ne tame – KOKIĄ NAŠTĄ mes nešamės per gyvenimą, o tame, kad mes jos net nepastebime… O kokią naštą nešate jūs? Ar suvokiate, kad nešate? Nuo ko jūs pasiryžę išsilaisvinti, kad toliau lengvai keliautumėte savo gyvenimo Keliu?..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio!

ruvi.lt