Muziejai imasi mažinti su demencija susijusią stigmą

Drezdene atlikto tyrimo duomenimis, muziejai žmonėms, sergantiems demencija, teikia didelę medicininę naudą už palyginti nedidelę kainą. Jungtinėje Karalystėje gydytojai taip pat gali skirti apsilankymus muziejuje šia liga sergantiems žmonėms. Lietuva irgi nelieka nuošalyje – kuriamas demencijai atvirų muziejų tinklas. 

Muziejai jungiasi į tinklą

Demencija sergantys žmonės ir jų artimieji ar globėjai dažnai susiduria su didele socialine atskirtimi bei izoliacija, kurią lemia daugybė priežasčių. Siekiant mažinti su demencija susijusią stigmą bei sudaryti daugiau galimybių šiems žmonėms dalyvauti visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, Lietuvoje kuriamas demencijai atvirų muziejų tinklas TADAM, į kurį jungiasi Lietuvos nacionalinis dailės, Lietuvos nacionalinis ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejai.

Atvirų muziejų tinklas atkreipia visuomenės dėmesį, kad demencija yra tema, į kurią turime gilintis. Iš dalies muziejus vykdo švietėjišką veiklą.

„Žmonėms yra svarbu turėti galimybę kokybiškai leisti laiką ne namuose. Laikas su artimuoju suteikia gerų emocijų“, – sako M. K. Čiurlionio dailės muziejaus socialinių ir kultūrinių projektų kuratorė Rūta Klevaitė.

Pasak jos, net paprastas apsilankymas muziejuje, jau nekalbant apie ekskursiją su gidu, asmenims su demencija gali būti malonus atotrūkis nuo kasdienybės. Kita vertus, specializuotos programos gali pagerinti demencija sergančių žmonių gyvenimo kokybę ir psichinę sveikatą.

R. Klevaitė sako, kad muziejus specialios programos asmenims, sergantiems demencija, kol kas dar neturi, tiesa, edukacinė programa pradedama kurti jau šį mėnesį. Edukacijos planuojamos nuo lapkričio. Iki šiol muziejuje ekskursijas vesdavo asociacijos „Demencija Lietuvoje“ steigėja ir prezidentė, edukologė, tyrėja, programos „Susitikime muziejuje“ iniciatorė ir vadovė Ieva Penkutė.

Edukacija per pojūčius

Senjorai yra viena grupių, kuriai muziejus skiria daug dėmesio. Tiesa, pasak R. Klevaitės, su žmonėmis, sergančiais demencija, muziejus didelės patirties neturėjo. „Kartais nuvykdavome į globos namus, bet nebuvome parengę programos, paremtos metodikomis ir mokymais. Tą darėme savarankiškai; intuityviai taikėme panašius metodus, kurių dabar ir mokomės“, – pasakojo kuratorė, pridūrusi, kad dabar viskas vyksta kur kas kryptingiau.

Asmenims su demencija skirta programa nuo įprastos skirsis tuo, kad bus lėtesnio tempo, bus orientuojamasi tik į kelis eksponatus. „Bus daugiau pokalbių, bendravimo, naudojimosi tam tikrais pagalbiniais įrankiais, kurie padeda bendrauti ne tik žodžiu, bet ir pasitelkiant pojūčius: lytėjimą, uoslę, klausą. Visos priemonės, naudojamos žiūrint paveikslą ar fotografiją, turėtų padėti atgaivinti prisiminimus, skatinti diskusiją, pokalbį“, – sako R. Klevaitė, tokius užsiėmimus vesianti su kolege.

Norint, kad muziejus būtų labiau atviras asmenims su demencija arba įvairiomis kitomis negaliomis, reikia pagalvoti apie tai, kad kelias iki ekspozicijos būtų patogus, apgalvoti, kurioje vietoje patogiausia įrengti sanitarinius mazgus.

„Svarbu nepamiršti pasirūpinti, kad visada būtų galimybė prisėsti, turėti omenyje, kad galbūt reikės persinešti kėdes. Svarbu pagalvoti, kad galbūt reikės vandens atsigerti, dar geriau, jeigu po užsiėmimo būtų arbatos“, – į ką būtina atkreipti dėmesį, pasakojo kuratorė.

Bandomoji ekskursija

Globėjų ar artimųjų vaidmuo šiuose susitikimuose yra itin svarbus. Nors pašnekovė tokios ekskursijos dar nėra vedusi, bet teigia pastebėjusi, kad artimieji visada mielai įsitraukia. Jiems tai yra kokybiškas laikas, suteikiantis įvairių patirčių.

„Grupę, kuri dalyvavo bandomojoje ekskursijoje, lydėjo socialiniai darbuotojai. Buvo smagu, kad jie irgi įsitraukė bei dalyvavo kartu, nes jie geriau pažįsta savo dienos centro lankytojus. Bendras dalyvavimas ir demencija sergantiems žmonėms suteikia daugiau pasitikėjimo. Susitikimas būna kokybiškesnis“, – teigė M. K. Čiurlionio dailės muziejaus socialinių ir kultūrinių projektų kuratorė Rūta Klevaitė.

Sergantieji demencija muziejuje išgyvena visą paletę įvairių jausmų. R. Klevaitė prisiminė, kad bandomojoje ekskursijoje buvo vienas žmogus, kuris užsiėmimų metu stipriai susijaudino ir pradėjo verkti. Tokiu atveju svarbu leisti žmogui išbūti su savo emocijomis. „Kai tai nutiko, tiesiog ramiai kalbėjomės, pabuvome, neskubėjome pereiti prie temų ir pabėgti nuo emocijų, tiesiog išbuvome tą emociją ir tada keliavome toliau“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad svarbiausia neišsigąsti bei į lankytojų patiriamas emocijas, mintis, o kartais ir nenorą čia būti reaguoti natūraliai.

Komentaras

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius:

Moksliniai tyrimai rodo, kad demencijos prevencijai yra svarbu protinis ir fizinis aktyvumas bei bendravimas. Šie trys pagrindiniai komponentai, o ne kokie nors maisto papildai, kaip rodo šiuolaikiniai tyrimai, leidžia atitolinti demenciją.

Muziejų lankymas, ypač jeigu jis vyksta su grupe, apima visas šias tris sritis. Jeigu per ekskursijas muziejuje skiriama laiko aptarimams, tada skatinamas ir protinis aktyvumas, ir teigiamos emocijos. Tačiau naudinga jau vien tai, jog vyresnio amžiaus žmogus pasivaikšto po muziejų. Visa tai vienaip ar kitaip mažina ligos progresavimą, jeigu tai nėra jau gili demencija, kada žmogus jau nieko nebesupranta. Kita vertus, gili demencija per dieną nesusiformuoja. Tai yra procesas.

Profilaktiškai lankyti užsiėmimus rekomenduočiau ne tik tiems, kuriems jau nustatyta demencija, bet apskritai visiems vyresnio amžiaus žmonėms. Ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje yra įvairių iniciatyvų, skatinančių tokio amžiaus žmones domėtis kultūra. Pavyzdžiui, Lietuvoje vykdoma puiki „Socialinio recepto“ iniciatyva.

Šiandien jau nemažai šnekama bendrai apie psichikos sveikatą, įskaitant ir vyresnio amžiaus žmonių. Net patys vyresni žmonės dabar jau yra aktyvesni. Pastaruoju metu net tarp jaunų žmonių populiari tema yra ilgaamžiškumas (angl. longevity).

Gaila, kad viskas dažniausiai nukrypsta visiškai ne į tą pusę, kuri iš tikrųjų užtikrina tą ilgaamžiškumą ir sveiką senėjimą. Dažniausiai nukrypsta į komercinius dalykus, visokius maisto papildus, procedūras ir taip toliau. Tačiau patys svarbiausi dalykai, kurie lemia ilgaamžiškumą ir kurie turi tvirtus įrodymus, yra nemokami. Kaip jau minėjau, tai – protinis aktyvumas, fizinis aktyvumas ir bendravimas. Visi šie dalykai yra nemokami ir lengvai pasiekiami.

Deja, visas tas ilgaamžiškumo judėjimas yra smarkiai komercializuotas ir žmonės dažniausiai visiškai negauna naudos iš visokių papildų ar panašių dalykų, tik moka didelius pinigus. Žinoma, gerai, kad apie tai kalbama, bet gaila, kad ne visada kalbama profesionaliai ir sąžiningai, nes daug kas bando iš to gauti finansinės naudos, o ne padėti žmogui.

Tarp kitko

„Socialinis receptas“ – tai Sveikatos apsaugos ministerijos ir partnerių projektas, skirtas senatvės pensijos sulaukusių asmenų psichologinei gerovei ir psichikos sveikatai stiprinti per jų įtraukimą į ilgalaikes nemokamas kultūros, sveikatingumo, neformaliojo švietimo ar kitas bendruomenėje bei savivaldybėje prieinamas veiklas. Jis parengtas remiantis Jungtinės Karalystės, Kanados, Norvegijos ir kitų užsienio šalių gerąja patirtimi.