Mokslininkai atrado metodiką, padedančią gerinti atmintį

Jei smegenys galėtų girtis, jos tai darytų visą laiką. Tai, ko gero, pats sudėtingiausias mūsų organizmo organas ir sumaniausias kompiuteris, kuris kada tik egzistavo.

Reklama

Tačiau smegenys turi ir sistemos defektą ir visi tai žino: atmintis. Kad ir kokia galinga būtų operacinė sistema, jos talpykla yra ribota.Net vaikystėje, kai mūsų smegenys dar švarios ir neapkrautos, atmintis vis vien nėra tobula, ir kartais užstringa, priklausomai nuo to, ar esame pailsėję, ar ne, ar įdėmiai klausėmės, ar gaudėme varnas, ir dar nuo daugelio kitų dalykų, rašoma time.com.

Neseniai leidinyje „Journal of Experimental Psychology“ buvo paskelbtas straipsnis, kuriame siūlomas neįprastas būdas atminčiai gerinti: piešimas.

Dar 1973 metais mokslininkai tyrė atminties gerinimo metodikos – vadinamojo dvigubo kodavimo – privalumus. Šis metodas pagrįstas tuo, kad galvodami apie objektą ar veiklą ir kartu jį piešdami, mes įsimename geriau.

Tyrėjams pavyko įrodyti, kad ši strategija veiksminga, tačiau buvo atlikta per mažai tyrimų, be to, jie turėjo trūkumų – pavyzdžiui, nebuvo atsižvelgta į tokį paprastą faktą, kad nupiešti paveikslą užtrunka daug ilgiau nei, tarkim, parašyti žodį. Taip pat nebuvo ištirta, ar rašant žodį būdu, kuris užima daugiau laiko – pavyzdžiui, įmantriai, kaligrafiškai – tai irgi padėtų jį geriau įsiminti.

Siekdami išsiaiškinti šiuos ir kitus kintamuosius, grupė mokslininkų, kuriems vadovavo psichologas Jeffrey D. Wammesas, sutelkė bandomąsias studentų grupes ir atliko septynis skirtingus bandymus, kurių pagrindas buvo praktiškai tas pats eksperimentas. Visus bandymus mokslininkai pradėjo sudarydami sąrašą 80-ies paprastų žodžių. Jie visi buvo daiktavardžiai, kuriuos lengva nupiešti, pavyzdžiui, balionas, šakutė, aitvaras, kriaušė, žemės riešutas, batas.

Po to ekrane buvo rodoma 30 atsitiktine tvarka parinktų žodžių su nuoroda arba nupiešti objektą, arba užsirašyti jo pavadinimą. Po 30-ies žodžių studentai turėjo atlikti informacinę užduotį – jie turėjo klausyti įvairių tonų ir nustatyti, ar jis žemas, aukštas ar vidutinis.

Ši užduotis niekaip nebuvo susijusi su tyrimu, jos tikslas buvo nukreipti dalyvių dėmesį nuo to, ką jie ką tik darė, tam, kad įsiminti dalykai įsitvirtintų arba, kaip būna dažniausiai, išgaruotų. Galiausiai dalyviai turėjo užrašyti tiek objektų iš pirmojo sąrašo, kiek tik sugebėjo prisiminti.

Daugelyje tyrimų dalyviams buvo skirta 40 sekundžių vienam objektui nupiešti, tačiau viename jie teturėjo keturias sekundes. Dar viename tyrime jiems buvo duoti trys pasirinkimai: nupiešti objektą, jį užrašyti arba užrašyti jo apibūdinimą.

Dar kitame trečiasis pasirinkimas buvo vizualizuoti objektą. O dar kitame jie turėjo užrašyti tą žodį kaip įmanoma įmantriau ir puošniau.

Kad ir kokie buvo papildomi pasirinkimai, vienas rezultatas akivaizdžiai pranoko kitus: visada geriausiai buvo įsimenamas nupieštas objektas.

„Mes pastebėjome, kad žodžius, kurie buvo nupiešti, dalyviai įsiminė daug geriau, nei tuos, kuriuos užsirašė, – teigia J. Wammesas paruoštame pranešime. – Dalyviai dažniausiai įsimindavo daugiau nei dukart daugiau nupieštų žodžių.“

Tačiau kodėl taip yra, kol kas neaišku.

Viena iš ankstesnių teorijų teigia, kad piešimas reikalauja vadinamojo gilesnio duomenų apdorojimo lygio. Tačiau norint užrašyti objekto savybes, taip pat reikia gilesnio apdorojimo, todėl šis paaiškinimas nėra išsamus.

Kita teorija teigia, kad piešimas tiesiog užima daugiau laiko. Tačiau keturių sekundžių tyrimas šią teoriją paneigia.

Kol kas J. Wammesas ir jo komanda kalba tik apibendrintai, ir reziumuoja, kad piešimas skatina semantinio, vizualinio ir motorinio aspektų integravimą į atminties sistemą, kaip jie rašo savo straipsnyje. Tačiau tam, kad ši teorija būtų pagrįsta, reikės atlikti daugiau tyrimų. O kol kas akivaizdu, kad ši metodika veikia, tad galima drąsiai ją naudoti tais atvejais, kai reikia įsiminti informaciją.