Ministras pamiršo pacientus?..(1)

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras sausio 14 d. užregistravo Sveikatos draudimo įstatymo 2 ir 26 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIP-202, kuriuo iš esmės pakeičia teritorinių ligonių kasų su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis (palies tik privačias gydymo įstaigas) sudaromų paslaugų teikimo sutarčių, kurių išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto, sudarymo bei apmokėjimo už paslaugas principus.

Įstatymo pakeitimo projektas apribos galimybes naujai steigiamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms bei toms įstaigoms, kurios iki šios nebuvo sudarę sutarčių su Teritorinėmis ligonių kasomis, sudaryti tokias sutartis, o tai reiškia – apriboja galimybę tokioms įstaigos suteikti jų pacientams paslaugas nemokamai arba su minimalia priemoka ir apriboja tokių gydymo įstaigų konkurenciją valstybinių įstaigų atžvilgiu.

Visų pirma, keistas pats gana svarbių ir reikšmingų daugeliui sveikatos sistemos subjektų įstatyminių pataisų pateikimo principas, kuomet jos pateikiamos jų neišdiskutavus visuomenei, neišklausius privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų organizacijų, pacientų organizacijų nuomonių. Esu įsitikinęs, jog šie paminėti subjektai tikrai galėjo pateikti naudingų pastabų, siekiant sureguliuoti tam tikrą sritį.

Sveikatos apsaugos ministro tokio įstatymo projekto pateikimo motyvas buvo įvardintas tas, jog valstybinėse gydymo įstaigose turi būti teikiamos nemokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, tačiau kyla retorinis klausimas, kodėl Sveikatos apsaugos ministerija toleruoja tose pačiose valstybinėse gydymo įstaigose taikomas pacientams neteisėtas priemokas (pacientai už savo lėšas turi pirkti medikamentus, tvarsliavą po operacijų, kraujo tyrimus, konsultacijas, netgi operacijų metu naudojamus įrankius ir medžiagas ir t. t.). Drįstu teigti, jog 50-70 proc. valstybinių gydymo įstaigų (tarp jų ir daugelis didžiųjų gydymo įstaigų) tokias neteisėtas priemokas taiko, tai žinant Sveikatos apsaugos ministerijai, tačiau šis klausimas nėra sprendžiamas, nors šios aplinkybės ir diskriminuoja visą sveikatos priežiūros sistemą, verčia pacientus nepasitikėti valstybinėmis gydymo įstaigomis ir ieškoti pagalbos privačiose gydymo įstaigose.

Sveikatos apsaugos ministerija ir ministras šiomis įstatymo pataisomis siekia atstovauti valstybinėms gydymo įstaigoms, tačiau vėlgi pamirštamas pacientas ir jo galimybė sveikatos priežiūros paslaugą gauti greičiau. Žinome, kokios eilės pacientų specialistų konsultacijų laukia valstybinėse gydymo įstaigose, o privačiose gydymo įstaigose atitinkamas paslaugas pacientai gali gauti greičiau. Priėmus šias įstatymines pataisas, galima prognozuoti, jog apribojus privačioms gydymo įstaigoms konkurenciją, šios eilės specialistų konsultacijoms ne tik kad nesumažės, bet gali ir didėti. Akivaizdu, jog teritorinėms ligonių kasoms nebesudarant sutarčių su privačiomis gydymo įstaigomis, pastarosios bus priverstos didinti įkainius už paslaugas pacientams, todėl paslaugų prieinamumas neišgalintiems susimokėti pacientams bus apribotas.

Vismantas Matulas,

teisininkas