Šaltibarščiai, rožiniai akiniai ir kolektyvinė laimė

Prieš gerus 20 metų nutiko taip, kad apsinuodijau šaltibarščiais. Labai negerai buvo, detalių nepasakosiu. Nuo tada jų nevalgau. Atskirai visus ingredientus mėgstu, bet visų kartu negaliu. Ne ne, visai nebloga. Tiesiog nenoriu ir tiek. 

Man netrukdo, kai kiti valgo. Maža to, esu gaminusi ir svečiams, ir svečiuose. Net džiaugiuosi neseniai nušaltibarščiavusiu festivaliu. Taigi viskas gerai su tuo mūsų kulinariniu paveldu, tik va man asmeniniai santykiai su jais nesusiklostė. Ką gi, visaip gyvenime būna.

Sutikite, išgirdus „šaltibarščiai“ dažniausiai veidą nušviečia šypsena. Tai jau gerai! Mes ir taip esame gana taupūs sau ir kitiems gerų emocijų, dėmesio, tad daugiau dopamino, serotonino ir endorfinų (ir jų išsiskyrimo pasekmių) tikrai nepakenks. O kiek nepaprastų džiaugsmingų akimirkų ir malonių socialinių sąveikų buvo rožiniame festivalyje!

Bet! (Žinoma, nelaimingas atsitikimas apkartino šventę. Užuojauta šeimai. Tik vertėtų susimąstyti, ar mums dar maža skaudžių įvykių batutuose, ar tikrai nesugalvotume kitų – saugių – pramogų renginiuose? Bet čia atskira tema.) Atsirado nelaimingų bambeklių komentarų dėl kvailos šventės ir kvailo pozityvo, esą nėra čia kuo džiaugtis, kad tradicinė sriuba paversta didžiuliu komerciniu triukšmu. O jau kainos, neduok, tu Dieve! O jau šiukšlių ir transporto spūsčių!

Na taip, perdėtas, vadinamasis toksinis, optimizmas niekada nenusiimant rožinių akinių, kaip ir kraštutinis pesimizmas, gali neigiamai paveikti žmogaus sveikatą, elgesį ir savijautą. Mokslininkai ar medikai čia geriau papasakotų, nesiplėsiu. Niekas nesiginčija, kad ir sveika, konstruktyvi kritika taip pat reikalinga. Kitaip ar išeitų judėti pirmyn, ar išmoktume diskutuoti ir nesusireikšmintume iki begalybės. Taip, kainos ir šiukšlės – visų pasaulio festivalių tema.

Tačiau... Kodėl turime tokį ypatingą talentą nesidžiaugti, murkdytis negatyvume ir dar temptis aplinkinius į tą liūną? Kodėl negalime tiesiog pasidžiaugti dar viena švente, dar viena proga ir patys pasilinksminti, ir Lietuvą parodyti pasauliui, ir pasaulį pakviesti į Lietuvą?

Beje, rudenį Vilniuje lankėsi bičiulė iš Japonijos, kurios vienas iš kelionės „objektų“ buvo paragauti šaltibarščių. Apie juos ji sužinojo būtent iš „Vilnius pink Soup Fest“ (siaubas, koks nelietuviškas pavadinimas!). Sriuba jai patiko!

Apskritai užsieniečiai labai emocingai reaguoja: „Tai bent sriuba!“ „Tai bent spalva!“, „Labai gražu, bet nesiryžčiau ragauti!“ „Kas tai? Burokėliai? Nieko sau! Kaip jūs padarot tokią spalvą?“ (Ir rožinio festivalio atributika – fantastiška! Šiuo požiūriu labai dėkingi ir linksmi ingredientai.)

Ar žinote, kad žmonių laimė priklauso nuo to, kiek laimingi su juo susiję asmenys? Tai pagrindžia teiginį, kad laimę, kaip ir sveikatą, galima laikyti kolektyviniu reiškiniu[1].

Psichologai šį reiškinį vadina emociniu užkratu (angl. emotional contagion). Žmonės dažnai nesąmoningai atkartoja kitų veido išraiškas, prisitaiko prie pašnekovo emocinės būsenos, perima balso toną (juk pažįstama situacija, kai atsiliepęs žmogus šnabžda, pavyzdžiui, yra užkimęs ar migdo vaiką, automatiškai kitas taip pat ima kalbėti pašnibždomis). Dėl to bendraujant su pozityviai nusiteikusiu žmogumi dažnai pagerėja ir mūsų nuotaika.

Nesakau, kad nusišypsoję vienas kitam staiga tapsime sveikesni ar pakeisime požiūrį. Tiesiog linkiu mums užsikrėsti laimės perdavimo virusu. Ir kartais panešioti rožinius akinius.

P. S. Tiesa, o jūs kefyrą:

1. skiedžiate su virintu vandeniu;
2. skiedžiate su pienu;
3. visai neskiedžiate?