Darius Jauniškis: „Medikų atlyginimai tėra ledkalnio viršūnė“

Plastikos chirurgas Darius Jauniškis, stojęs prie Lietuvos medikų sąjūdžio vairo, sako, kad su sąjūdžio gimimu atsirado daugiau vilčių, kad ir Lietuvoje medikai pradės gyventi geriau. Medikai ilgai tylėjo apie sveikatos sistemos problemas, tačiau pūlinys esą pagaliau pratrūko. Medikų algų klausimas, pasak jo, tėra ledkalnio viršūnė. „Mes kovojame už geresnes darbo sąlygas, nes negali pavargęs gydytojas suteikti kokybiškos paslaugos savo pacientui. Negali gydytojas suteikti kokybiškos paslaugos, jeigu jis negauna finansavimo tobulintis“, – teigia D.Jauniškis.

– Neseniai tapote Lietuvos medikų sąjūdžio vadovu. Kai tarėmės dėl interviu, prisipažinote, kad užgriuvo daugybė reikalų. Ar jau apsiprantate šiame poste?

– Darbų nemažėja, jų yra daug, kadangi vakar vyko Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto svarstymas. Mes aktyviai dalyvavome, vykdėme Baltųjų skarelių akciją, kurios simbolizuoja Seimo ir medikų vienybę. Vis dėlto mus valdžia paliko užribyje. Kiek teko su valdžios atstovais bendrauti, jie pasiryžę bendradarbiauti, nes mes irgi einame derybų keliu, norime derybų keliu pasiekti gerovę medikams ir ypač toms grupėms, kurios yra labiausiai nuskriaustos, tai yra gydytojai rezidentai, bendrosios praktikos slaugytojos, gydytojų padėjėjos. Visas mūsų darbas nukreiptas į pacientus, nes į mus kreipiasi žmonės su labai didelėmis problemomis ir mes turime jas spręsti kiek galima geriausiai. Gydytojas gali dirbti geriausiai tada, kai jis nesirūpina, kad jam reikia dirbti dar antru etatu ar važiuoti kažkur budėti į kitą rajono ligoninę ir t.t. Visa mūsų veikla yra nukreipta ta linkme. Mes nenuleidžiame rankų, dirbsime toliau ir tikėsimės, kad viskas eis į priekį.

– Kiek žinau, jūs taip pat vienas tų medikų, kurie dirba keliais etatais: privačiame sektoriuje ir Santaros klinikose. Kiek jums pačiam yra aktualios tos problemos, kurios pastaruoju metu ypač keliamos, tai yra, atlyginimai, medikų emigracija? Ar kovojate labiau dėl kitų, ne dėl savęs?

– Aš iš tikrųjų darau, kaip bebūtų keista, daugiau dėl kitų, bet iš esmės pasiūlymų emigruoti esu gavęs labai daug. Esu buvęs stažuotėse po tris mėnesius, po mėnesį, bet man labiau priimtina gyventi Lietuvoje. Aš į užsienį noriu važiuoti geriau pasistažuoti, pasitobulinti, o ne ten gyventi. Aišku, finansiškai, tai yra labai didelis skirtumas, bet tai yra mano tėvynė ir aš noriu čia gyventi, man čia yra gera. Dėl to aš nepasirinkau emigranto duonos, bet „Niekada nesakyk niekada“. Tai padaryti niekada nėra vėlu, nes patirtis jau yra, galva ant pečių yra, rankos yra, taip kad labai greitai galima „paimti žemą startą“ ir išemigruoti, bet su Sąjūdžio gimimu atsirado daugiau vilčių, kad ir Lietuvoje medikai pradės gyventi geriau.

Mano vienas studentas parašė iš Vokietijos (dabar jis dirba gydytoju ten), kad pirmą kartą per daugelį metų jam nusišvietė viltis kada nors grįžti dirbti į Lietuvą. Tokios mintys iš tikrųjų labai džiugina. Emigracijos problema yra labai didelė, nes Lietuvos valstybė skiria daug pinigų gydytojų ruošimui, bet paskui jie sėkmingai emigruoja. Emigruoja patys geriausi, gudriausi protai ir tai liūdina, nes jie galėtų gydyti mus, ne vokiečius, ne danus, norvegus ir t.t.

– Lietuvos gydytojų sąjunga yra pernelyg neveiksni, kad prireikė kurti Sąjūdį ir iš esmės kovoti už tai, ką Lietuvos gydytojų sąjunga jau turėjo būti pasiekusi?

– Matote, jeigu Lietuvos gydytojų sąjunga per dvidešimt metų nieko nepasiekė, tai mes nelabai tikėjomės, kad ir daugiau pasieks. Jie dabar pastaruoju metu dėl mūsų suaktyvėjimo irgi suaktyvėjo, bet iš esmės tai yra vilčių nepateisinusi organizacija ir labai nuvylusi daugelį medikų. Aš pats jai priklausau ir ruošiuosi artimiausiu metu iš jos išstoti. Mes nebeturime vilties, kad jų tikslai sutampa su mūsų tikslais, kad jie nukreipti medikų gerovei siekti. Mes atviri diskusijai, bet matome bendradarbiavimą su Lietuvos gydytojų sąjunga tik tada, jeigu bus pakeistas jos vadovas. Tai yra įsišaknijęs žmogus, su kuriuo mes nematome kažkokių perspektyvų, todėl buvo įkurtas Lietuvos medikų Sąjūdis.

– Kokius sveikatos sistemos pagrindinius netobulumus šiandien jūs matote ir kokius vaistus jiems „gydyti“ galėtumėte pasiūlyti?

– Iš tikrųjų tų problemų yra labai daug ir jos išdėstytos mūsų peticijoje. Be abejo, pirma problema, tai yra nepakankamas finansavimas ir neadekvatūs įkainiai, tai yra gydytojų darbo krūvio problema, tai yra su rašliava susijusi problema, kadangi gydytojams tų popierinių darbų ne mažėja, o daugėja. Vienu žodžiu, labai daug tų problemų ir tai, kas dabar yra mums pripaišoma, kad mes tik kovojame dėl savo algų, tai tikrai nėra taip. Algos tai yra ledkalnio viršūnė, mes kovojame už geresnes darbo sąlygas, nes negali pavargęs gydytojas suteikti kokybiškos paslaugos savo pacientui. Negali gydytojas suteikti kokybiškos paslaugos, jeigu jis negauna finansavimo tobulinimuisi, o Lietuvos gydytojai per metus, kaip yra paskaičiuota, gauna šešis eurus tobulinimuisi, tai kaip galima pasitobulinti už šešis eurus? Iš tikrųjų problemų labai daug. Ir su e-sveikata susijusios problemos... Mes dalyvaujame diskusijose ir su Sveikatos apsaugos ministerijos atstovais, ir netgi su ministru pirmininku esam diskutavę. Su daugeliu institucijų ir su žymiais ekonomistais kalbamės, kaip spręsti tas problemas. Iš tikrųjų ieškome tų kelių. Jų tikrai yra, tik reikia dabar iš esmės daugiau politinių sprendimų, politinės valios, o tas priklauso nuo mūsų valdančiųjų. Jeigu jie būtent tą politinę valią išreikš, jeigu jie priims tuos sprendimus, kartais ne visi tie sprendimai būna labai malonūs, bet kartais tai yra reikalinga tam, kad visi geriau gyventume. Jeigu jiems užteks politinės valios ir priims tuos sprendimus, tai bus labai gerai.

– Kalbant apie politinius sprendimus, susidaro įspūdis, kad didžioji dauguma politinių sprendimų sveikatos apsaugos sistemoje nukreipti į gydytojus, neitin pasidomėjus kaip jie realiai įgyvendinami. Štai, kad ir paskutinis siūlymas taikyti sankcijas gydymo įstaigoms už tai, jei gydytojas per 7 dienas nepriims užsiregistravusio paciento. Tačiau pasikalbėjus su šeimos gydytojais matyti, kad jau dabar per savo pamainą jie priima apie 40 pacientų, kas yra gerokas galimybių viršijimas...

– Iš tikrųjų mes ir sakome, kad Lietuvos medikų sąjūdis – tai tokia organizacija, kuri yra pasiryžusi bendradarbiauti su įvairiomis institucijomis, yra pasiryžusi konsultuoti tas institucijas, nes tie įstatymai, kurie užkraunami ant medikų galvų, nėra labai geri, kadangi jie yra tiesiog neįgyvendinami. Kai kuriems gydytojams tai yra nerealūs reikalavimai. Mes ir dirbam tam, kad spręstume kartu, išdiskutuotume įvairias problemas, kad nebūtų tokie skuboti sprendimai priimami.

– Jau yra pasirašytas susitarimas dėl medikų atlyginimų. Nuo kitų metų pavasario jie didėja dvidešimt procentų, bet ar tai išspręs visas problemas?

– Tikrai ne. Tai yra tik pradžia. Dvidešimt procentų atlyginimų padidinimas nėra mūsų tikslas, nes, jeigu mes žiūrėtume pagal Europos Sąjungos vidurkį, mes esame pačiame gale, už mus prasčiau atrodo tik Rumunija, tai nežinau jau, kur toliau kristi žemyn. Iš esmės yra sudaroma programa į priekį, kuri leistų spręsti tas problemas ir didinti finansavimą sveikatos apsaugai ir mes tikimės aktyviai tame dalyvauti ir siekti tų tikslų kiek galima greičiau, kiek galima efektyviau pasinaudojant įvairių ekspertų nuomonėmis.

– Apibendrinant mūsų pokalbį, kodėl, jūsų manymu, medikai šiandien yra priėję tokią ribą, kai tiesiog yra priversti kelti ultimatumus?

– Matote, medikai yra labai prisitaikantys žmonės: vieni emigruoja, kiti įsidarbina privačiose įstaigose, tai yra žmonės, kurie prisitaiko prie esamų sąlygų. Tos problemos, aišku, kaupėsi metų metais ir pagaliau taip išėjo, kad tas pūlinys pratrūko ir visiems jau atsibodo laukti, kada mūsų gyvenimas pagerės. Galbūt mes patys buvome per daug pasyvūs ir tai mus privedė prie to, kad pagal atlyginimus mes dabar esame Europos Sąjungoje pačioje apačioje. Iš tikrųjų aš manau, kad šioje vietoje didelė atsakomybė tenka Sveikatos apsaugos ministerijai, kuri buvo pavaldi įvairioms partijoms ir tas dvidešimt septynerius metus nebuvo pakankamai aktyviai tvarkoma. Nebuvo kuriama tvarkinga sveikatos apsaugos politika, nebuvo įvykdytos kažkokios esminės reformos. Visa ta neviltis ir privedė prie to, kad susikūrė Sąjūdis ir prasidėjo toks judėjimas.