Medicinos psichologė: kopriklausomybė – nuolatinė įtampa ir nerimas

Vienam žmogui susirgus priklausomybės liga paveikiami ir 4–5 jo artimos aplinkos asmenys: tėvai, vaikai, broliai, seserys, kiti giminaičiai. Atsidūrę tokioje situacijoje, artimieji dažnai patiria nuolatinę įtampą, nerimą, ima slopinti savo poreikius, kartais bando paslėpti problemas nuo aplinkinių. Tokios reakcijos gali pamažu virsti vadinamąja kopriklausomybe. 

Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) medicinos psichologės-psichoterapeutės Kotrynos Mikalauskaitės teigimu, kopriklausomybė – tai situacija, kai žmogaus mintys, jausmai ir kasdieniai sprendimai ima vis labiau suktis apie artimojo, turinčio priklausomybę, elgesį. Tai nebe įprastas prisitaikymas vienas prie kito, o situacija, kai savo gyvenimą tenka derinti prie kito žmogaus problemos.

„Kopriklausomybė gali paveikti tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Ją galima palyginti su šokiu, kuris, deja, nėra malonus: nuolat stebėti, ką daro kitas, ir visada reaguoti prisitaikant prie jo. Toks elgesys lemia pastovią įtampą, aplinkos stebėjimą: ką šiandien rasiu grįžęs į namus, kokia bus situacija, artimasis bus pavartojęs ar blaivus, kaip reikės elgtis. Pasidalinsiu pavyzdžiu iš praktikos. Vienas paauglys, kurio tėvas žalingai vartojo alkoholį, jau iš rakinamų durų garso buvo išmokęs suprasti, ar tėvas grįžta blaivus, ar ne. Tai yra be galo sudėtingos patirtys“, – sako K. Mikalauskaitė.

Dėmesys tampa sutelktas vien į kitą žmogų

Pasak pašnekovės, apie artimojo priklausomybę sužinoję žmonės dažnai imasi įvairių veiksmų, kurie, jų manymu, yra tinkami: prisiima atsakomybę už gydymo paiešką, sprendžia susidariusias nepatogias situacijas, stengiasi nuslėpti padėtį nuo aplinkinių ir taip toliau. Kad ir kaip reaguotų, visos pastangos neretai lemia, jog nebelieka laiko jų pačių poreikiams, interesams, veikloms – visas dėmesys skiriamas priklausomybę turinčio artimojo poreikiams.

„Dažnai tai įvyksta nejučiomis, po truputį. Klientai dalinasi, kad jie pastebi save nuolat mąstant apie tai, ką priklausomybę turintis artimasis daro, analizuojant, kas vyksta. Kai kurie nuolat artimajam skambina, klausinėja, kuo jis užsiima, siekia kontroliuoti. Taip gyvenimas tampa visiškai sutelktas į kitą žmogų, neretai apleidžiant ir ryšius su kitais. Pavyzdžiui, žmogus ima vengti draugų, nes jie susitikus klausia, kaip sekasi – o sekasi juk negerai, bet nepatogu ar gėda apie sunkumus pripažinti, todėl pasirenkama geriau atsiriboti, užsidaryti, nutraukti ryšius. Tai gana dažnas pašalinis kopriklausomybės poveikis“, – aiškina K. Mikalauskaitė.

Kopriklausomybę patiriantys žmonės taip pat gali būti linkę prisiimti perdėtą atsakomybę už artimojo veiksmus bei dangstyti jo elgesio neigiamas pasekmes.

„Pavyzdžiui, kai vartojantis žmogus nenueina į darbą ar mokslo įstaigą, artimasis skambina, teisina jį, kai žmogus dėl priklausomybės pamiršta kokius nors kasdienius įsipareigojimus – juos už jį atlieka. Su tokiu perdėtu žmogaus saugojimu nuo pasekmių susijęs dar vienas aspektas – neigimas, kuomet šeimos nariai visais būdais stengiasi sukurti normalios šeimos įvaizdį visuomenėje, kad niekas nesužinotų apie problemas“, – kalba specialistė.

Kopriklausomybė gali pasireikšti ir išaugusiu noru įtikti priklausomybę turinčiam artimajam, jo nesupykdyti, nenuliūdinti, taip pat atsiradusiu įsitikinimu, kad niekas negali padėti, todėl jokios pagalbos ir neverta ieškoti, o viską reikia daryti pačiam.

Atsisakyti perdėtos atsakomybės ir kontrolės

K. Mikalauskaitė sako, kad nuo kopriklausomybės galima pamažu išsilaisvinti – tai procesas, kai mokomasi atpažinti savo reakcijas ir kurti sveikesnius santykius. Tam svarbios sąlygos yra pripažinti, kad pernelyg įsitraukiama į kito žmogaus problemą, suvokti, jog priklausomybė nėra gėda, o liga, bei suprasti, kad artimasis yra atskiras žmogus, kurio elgesio ar gydymosi proceso negalime kontroliuoti ar prisiimti už jį atsakomybės.

„Tai nereiškia, kad reikia staiga tapti abejingiems sergančiam žmogui ir juo nebesirūpinti. Tai reiškia, kad svarbu žinoti, ką galima padaryti, o ko negalima. Tarkime, paskatinti ieškoti pagalbos galima, tačiau būti atsakingi už kito žmogaus gydymąsi ir išgijimą – ne“, – teigia ji.

Kopriklausomybę mažina ir tinkamas bendravimas su artimuoju. Patariama suteikti žmogui paramą, rodyti supratimą ir meilę, kuomet jis yra blaivus, taip pat atvirai kalbėtis, akcentuoti, kad šeimai gera leisti laiką kartu, užsiimti bendromis, su vartojimu nesusijusiomis veiklomis.

Svarbu nepriekaištauti, nes tai skatina gynybiškumą ir melavimą, taip pat vengti neįgyvendinamų grasinimų, nedaryti už artimąjį to, ką jis pats gali ir turi padaryti, pernelyg jo nekontroliuoti. Ir būti kantriems, nes priklausomybė yra liga, nuo kurios staiga nepasveikstama, todėl teigiamiems pokyčiams gali prireikti nemažai laiko.

Medicinos psichologė-psichoterapeutė pastebi, kad šiame procese nebūtina viską daryti vien savo jėgomis. Priklausomybę turinčių asmenų artimieji dažnai išgyvena stresą, įtampą, nežinią, nerimą – tai labai vargina, todėl reikia ieškoti, kas padėtų.

„Tinka ir pokalbiai su žmonėmis, kuriais pasitikima, ir dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse, kur renkasi turintys panašių problemų, ir konsultacijos su psichologais ar priklausomybės ligas gydančiais specialistais. Yra sukurta ir speciali CRAFT programa, skita padėti susidūrus su artimojo priklausomybe. Jos pagrindinis tikslas – padėti artimiesiems motyvuoti priklausomybe sergantį žmogų kreiptis pagalbos, atrasti būdus, kaip skatinti tinkamą jo elgesį ir neskatinti netinkamo, kaip pagal galimybes leisti įvykti natūralioms pasekmėms. Tuo pačiu ši programa padeda kopriklausomybę patiriantiems žmonėms išmokti neprisiimti absoliučios atsakomybės už rezultatą ir patiems viduje pasijausti ramiau bei tvirčiau“, – vardija K. Mikalauskaitė.