Lytiškumo ugdymas: žinias vertėtų atnaujinti ir tėvams

Anot lytiškumo ekspertų, vaikai šiandien skęsta informacijos pertekliuje ir dažnai nebežino, kuo tikėti. Akušerė, biologijos mokytoja ir lytiškumo ugdymo lektorė Goda Šedvilaitė-Intė pasakoja, ką apie lytiškumą žino dabartiniai vaikai ir kodėl tėvams vertėtų atnaujinti savo žinias, pranešime žiniasklaidai rašo „Lietuvos sveikata“. 

Žino daugiau

„Kiekvieno žinios yra skirtingos, tačiau bendrai manau, kad dabar vaikai žino daugiau negu mes jų amžiaus, – teigia su įvairaus amžiaus mokiniais dirbanti lytiškumo ekspertė G. Šedvilaitė-Intė. – Pavyzdžiui, devintokai šiandien nesijuokia iš žodžių vadovėlyje „varpa“, „makštis“, „spermatozoidas“. Kai mes buvome jų amžiaus, šie žodžiai keldavo juoką beveik visada. Tai rodo, kad ši tema jiems yra mažiau gėdinga ar nauja, tai tiesiog pamokų dalis“.

Kaip pasakoja specialistė, lytiškumo pamokos visuomet prasideda klausimų sesija, o jų turinys – pastebimai pakitęs, ypač vyresnių paauglių.

„Ar tiesa, kad įmanoma pastoti, jei nuryji spermą turėdama skrandžio opą?“ arba „Jei moteriai į vidų vienu metu pabaigia trys vyrai, tai kuris yra tėtis?“ Tokie klausimai dažniausiai užduodami juokiantis, tačiau kai į juos atsakai rimtai, mokiniai įsidrąsina klausti ir to, kas jiems asmeniškai rūpi“, – tikina pašnekovė.

Lygindama kartas, specialistė pastebi esminį skirtumą: „Dabartiniai vaikai, net jei negauna jokios informacijos iš šeimos, bent kažkiek jos gauna mokykloje arba iš draugų, kurių tėvai kalbasi apie lytiškumą. Ir dar yra internetas su socialiniais tinklais. Ar visa ši informacija teisinga, ypač gauta internete? Tikrai nebūtinai. Tačiau mes augdami dažnai nė neturėjome ko pasiklausti.“

Vadovėliai pralaimi internetui

Tiesa, informacijos šaltiniai, kurių neturėjo ankstesnės kartos, dabar kelia naujus iššūkius. „Informacijos šiandien tiek daug, kad vaikams nebeaišku, kuo pasitikėti. Ypač kalbant apie lengvą priėjimą prie interneto, kuriame jie mato itin daug įvairios ir dažnai prieštaringos informacijos“, – grėsmes įžvelgia G. Šedvilaitė-Intė.

Pašnekovės teigimu, skirtingi šaltiniai siūlo skirtingą turinį ir kokybę: „Pavyzdžiui, vadovėliai pateikia teisingą informaciją, bet jie vaikams atrodo mažiau įdomūs. O socialiniai tinklai yra daug įtraukesni, tačiau juose informacija dažnai būna netiksli. Ir ne, tikrai neturiu nieko prieš vadovėlius – kaip biologijos mokytoja galiu užtikrinti, kad jie yra būtini mokymuisi.“

Lektorė įsitikinusi: leidus vaikui ar paaugliui pasirinkti – skaityti vadovėlį ar žiūrėti trumpus vaizdo įrašus telefone – dažniau bus pasirenkamas pastarasis variantas.

„Nėra ko stebėtis – lengvesnį būdą renkasi ir suaugusieji“, – pastebi specialistė.

Kada pradėti kalbėtis?

Paprastai lytiškumo ugdymas, anot ekspertės, turėtų prasidėti natūraliai: vaiko klausimai yra signalas, kad laikas kalbėtis.

„Bet koks ugdymas turėtų prasidėti nuo to momento, kai vaikui kyla klausimų šia tema, – sako akušerė, biologijos mokytoja ir lytiškumo ugdymo lektorė G. Šedvilaitė-Intė. – Kilus klausimui, į jį reikia atsakyti tiek, kiek tam vaikui tuo metu pakanka žinoti. Negalima meluoti ar sakyti: „Tu dar per maža(-s)“. Jeigu klausia – vadinasi, jau reikia žinoti.“

Jei į klausimą neatsakys tėvai, atsakys draugai darželyje, mokykloje ar kas nors svetimas internete, pabrėžia lektorė.

Jei tylėsime, vaikai vis tiek sužinos tai, ką nori sužinoti, tik nebūtinai iš patikimų šaltinių.

Vis dėlto daugelį tėvų neramina klausimas, kaip kalbėtis, atsakyti į vaiko klausimus.

„Moksliniai tyrimai rodo, kad šia tema svarbu kalbėtis be gėdinimo, be sureikšminimo ar pasakymo, kad „apie tai negražu kalbėti“ ar „tokio žodžio sakyti negalima, – dalijasi pašnekovė. – Nemanau, kad egzistuoja vienas teisingas informacijos pateikimo būdas, – tęsia ji. – Mano manymu, svarbu, kad būtų naudojama viskas: pokalbiai su tėvais, pamokos mokykloje, vaizdo įrašai internete. Svarbiausia – balansas.“

Specialistės teigimu, dar svarbu vadinti daiktus tikraisiais vardais: mokyti tikrų lytinių organų pavadinimų, atsisakyti infantilių pakaitalų ir vartoti mediciniškai tikslius terminus.

Jos patirtis rodo, kad vaikai jaučia, kada suaugusiesiems apie tai kalbėti nejauku.

„O jei mums tikrai nejauku, net nenorėdami perduodame žinutę, kad čia kažkas tokio“, – pabrėžia G. Šedvilaitė-Intė.

Visgi didžiausia klaida būtų nekalbėti visai.

„Jei tylėsime, vaikai vis tiek sužinos tai, ką nori sužinoti, tik nebūtinai iš patikimų šaltinių“, – sako pašnekovė.

Iššūkis tėvams

Kad vaikų klausimai neužkluptų netikėtai, tėvams vertėtų pasidomėti, ką sako šiuolaikinis mokslas.

„Tėvai, nori to ar ne, turi patys gilinti ir atnaujinti žinias. Tikrai žinau, kad mokyklos stengiasi įtraukti tėvus – pati esu kalbėjusi ne vienuose mokymuose tėvams ir mokytojams lytiškumo ugdymo temomis“, – pasakoja lektorė.

„Pavyzdžiui, jei po pamokos mergaitė manęs klausia, ar gali naudoti tamponą, jei dar neturėjo lytinių santykių, nes mama sakė, kad negalima, aš negaliu jai meluoti. Jei sakome vaikui, kad ko nors negalima, turime nurodyti priežastį. Galbūt mama nerimauja, kad dukra per retai keis tamponą ir gali kilti toksinio šoko sindromas, tokia priežastis yra svari. Paaiškinus ją vaikui, viskas tampa aišku, – sako G.Šedvilaitė-Intė. – Tačiau sakyti, kad „negalima, kol neturėjai lytinių santykių“... Dažnai tai ateina iš nežinojimo, o vaikas pasitiki, kad mama žino geriausiai. Ir tuomet aš, žmogus, kurį vaikas mato pirmą kartą, pasakau, kad tamponą galima naudoti nuo menstruacijų pradžios. Faktas, jog vaikui kils klausimas, kodėl mama sakė vienaip, o lektorius kitaip. Todėl ir sakau, kad tobulu atveju pirmiausia lytiškumo ugdymas turėtų būti skirtas tėvams, o tada jų vaikams.“

Ugdyti kritinį mąstymą

Lektorė pabrėžia, kad informacijos amžiuje svarbiausia tampa ne žinios, o gebėjimas jas vertinti. „Interneto ir socialinių tinklų vaidmuo yra itin didelis – tai tikrai matome visi. Svarbiausia, ką galime padaryti, – išmokyti vaikus kritiškai vertinti tai, ką jie mato. Ypač dabar, kai internete vis daugiau dirbtinio intelekto kuriamo turinio“, – pabrėžia G. Šedvilaitė-Intė.

Nors vieno būdo kritiniam mąstymui ugdyti nėra, pradėti galima nuo paprasto dalyko – mokyti vaiką suabejoti tuo, ką girdi ar mato. „Geras būdas skatinantis mąstyti – diskusija ir tinkamai parinkti klausimai jos metu. Naudoju ją ir savo pamokų metu – ji padeda vaikui susimąstyti, suabejoti, dar kartą pagalvoti. Diskusijos metodas tikrai taikomas mokyklose, tikiuosi, ir šeimose.“

Pokyčiai matomi

Nors lytiškumo ugdymas Lietuvos mokyklose, o neretai ir šeimose, dar tik žengia pirmuosius žingsnius, specialistė pokyčius vertina teigiamai.

„Manau, kad dabartinė lytiškumo ugdymo situacija yra gerėjanti, ir reikia nepamiršti tuo pasidžiaugti. Žinoma, visada yra kur tobulėti, bet tikrai šiuo klausimu dirba vis daugiau protingų, išsilavinusių žmonių, kurie linki mūsų jaunimui gero, – optimistiškai nusiteikusi G. Šedvilaitė-Intė. – Būna, kad mergaitė klasėje pasakoja, jog menstruacijos yra visiškai normalus dalykas ir kad neturėtume to gėdytis. Kita pasidalina, kad jos mama paruošė nedidelę kosmetinę su viskuo, kas reikalinga, jei mokykloje menstruacijos prasidėtų pirmą kartą. Tokie atvejai mane be galo džiugina.“

Svarbu suprasti, kad lytiškumas apima ne tik lytinius santykius, menstruacijas ar higieną. Tai ir savęs, savo jausmų bei emocijų pažinimas, santykiai su kitais žmonėmis.

„Po truputį gydomės tą gėdos ir nejaukumo jausmą kiekvienas savais būdais, o kai prisijaukiname šią temą, lengviau apie ją kalbėti ir su vaikais. Iš kitos pusės svarbu suprasti ir tai, kad ne visiems lytiškumas ir jo ugdymas yra įdomi ar svarbi tema. Kartais atrodo: „Kaip gali žmonėms nerūpėti, juk tai taip svarbu!“ Bet kartu suprantu, kad kiekvienas žmogus turi savo prioritetus, ir viskas su tuo yra gerai. Visgi judame tinkama kryptimi. Tokie dideli dalykai neišsprendžiami per vieną naktį. Esame jauna valstybė ir turime sau duoti laiko užaugti visose srityse“, – įsitikinusi G. Šedvilaitė-Intė.