Limfoma: rizikos veiksniai, simptomai, gydymas

Rugsėjo 15 d. minima Pasaulinė limfomos diena. Kasmet Lietuvoje dėl šios ligos netenkame daugiau nei pusantro šimto gyventojų. 2016 m. nuo limfomos mirė 180 žmonių, 2015 m. – 184, 2014 m. – 155.

Reklama

Limfa – tai skaidrus skystis, gaminamas kūno audiniuose ir cirkuliuojantis limfagyslėmis po visą kūną. Limfoje yra ląstelių, vadinamų limfocitais, kurios padeda organizmui apsisaugoti nuo infekcijos. Normalus organizmo ląstelių dalijimasis – tai kontroliuojamas procesas, tačiau kartais dėl įvairių priežasčių ląstelių dalijimasis sutrinka, jos ima daugintis nekontroliuojamai ir suformuoja darinį, vadinamą naviku. Limfoma – tai limfinės sistemos piktybinis navikas, bet ji gali pažeisti ir kitus organus, dažniausiai blužnį ar kaulų čiulpus.

Yra daugiau kaip 60 limfomos tipų. Jie skirstomi į:

Hodžkino;

B – limfocitų (anksčiau vadinta ne Hodžkino limfoma);

T – limfocitų (anksčiau vadinta ne Hodžkino limfoma);

lėtinę limfoleukemiją.

Nors pasaulio mokslininkai nuolat atlieka tyrimus, ieškodami limfomos priežasčių, jos vis dar nežinomos. Limfoma, kaip ir kiti piktybiniai navikai, nėra infekcinė liga ir nuo kito žmogaus ja neužsikrečiama.

Šiuo metu yra nustatyti šie rizikos veiksniai, kurie gali turėti įtakos limfomos atsiradimui.

Bendrieji limfomos rizikos veiksniai

Amžius: Hodžkino limfoma susergama apie 20-uosius gyvenimo metus ir peržengus 55-erius. Kitos limfomos dažniausiai išsivysto vyresniems nei 60 metų asmenims.

Aplinkos veiksniai – jonizuojančioji spinduliuotė (ligoniai, kuriems skiriama spindulinė terapija ar chemoterapija, turi didesnę tikimybę susirgti antriniu vėžiu – leukoze ar limfoma); chemikalai (herbicidų, insekticidų bei kai kurių chemopreparatų vartojimas padidina limfomos atsiradimo tikimybę).

Infekcijos: Epšteino-Bar virusas, žmogaus imunodeficito virusas, žmogaus T ląstelių leukemijos-limfomos virusas, kai kurios bakterinės infekcijos (Helicobacter pylori bakterija gali lemti skrandžio limfomos atsiradimą).

Autoimuninės ligos (kai imuninė sistema neatpažįsta savų audinių bei ląstelių). Organų transplantacija (kai pacientams skiriami medikamentai, slopinantys imuninę organizmo sistemą (T ląsteles).

Pastebėta, kad limfoma labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, ja dažniau serga aukštesnio socialinio sluoksnio atstovai.

Limfomos simptomai priklauso nuo to, kurią vietą pažeidžia liga. Dažniausias simptomas – neskausmingas darinys kaklo, kirkšnies ar pažasties srityje. Jeigu pažeisti kiti organai, tuomet simptomai priklauso nuo pažeisto organo.

Limfomoms būdingi bendrieji simptomai:

stiprus prakaitavimas arba karščiavimas, ypač naktimis;

apetito netekimas, svorio kritimas arba nuovargis;

viso kūno niežulys;

pasikartojantis kosulys arba dusulys.

Vaikams (dažniau esant ne Hodžkino limfomai) gali atsirasti kosulys arba kvėpavimo sutrikimų. Taip pat jie gali jausti pilvo skausmą. Kartais vaikams čiuopiamas darinys pilvo srityje.

Jei Jums ar Jūsų vaikui pasireiškė minėti simptomai, turite neatidėliodami kreiptis į gydytoją. Tačiau reikia atsiminti, kad yra daug ligų, kurioms būdingi panašūs simptomai, taigi jie nebūtinai rodo, kad sergama limfoma.

Limfoma pagal ligos eigą skirstoma į vangios ir agresyvios eigos. Vangios eigos limfomoms būdinga tai, kad jos auga lėtai. Ligos pradžioje dažnai žmogus nejaučia jokių simptomų, todėl net ne visada prireikia gydymo. Tiesiog taikoma stebėjimo ir laukimo taktika. Gydymas skiriamas tik ligai ėmus progresuoti. Kartais vangios eigos limfomos gali virsti agresyvios eigos limfomomis.

Agresyvios eigos limfomoms būdingi labiau išreikšti simptomai ir dėl greitesnio augimo dažniausiai prireikia skubaus gydymo. Gera žinia, kad šioms limfomoms būdingi geri gydymo rezultatai.

Diagnozuojant limfomą gydytojui labai svarbu nustatyti jos tipą, išplitimą (stadiją) ir įvertinti jos agresyvumą. Nuo šių veiksnių, taip pat nuo paciento amžiaus, sveikatos būklės ir kt. priklauso ne tik ligos prognozė, bet ir tinkamiausio gydymo pasirinkimas.

Limfomos gydymui gali būti taikoma:

Radioterapija (kai limfoma nėra labai išplitusi).

Chemoterapija (ypač išplitusioms, agresyvioms limfomoms).

Imunoterapija (tai gydymas monokloniniais antikūnais, veikiančiais tik tam tikras limfomos ląsteles).

Chirurginis būdas.

Kaulų čiulpų transplantacija.

Dažniausiai yra taikomas kombinuotas gydymas, derinant kelis gydymo būdus.