Lieknėjimo pradžia – nuo endokrinologo konsultacijos ir šventinių dienų skaičiavimo(3)

Kai kurie žmonės rašo, kaip jie pradėjo verslą, kaip išgijo nuo sunkios ligos ar išsilaisvino nuo kokių priklausomybių. Aš pradėsiu nuo kito galo: papasakosiu, kaip sustorėjau, kad vėliau kartu su jumis rašyčiau savąją sėkmės – lieknėjimo -  istoriją.

Reklama

Nepatenkinta nuo paauglystės

Visų pirma -  sausa statistika apie mane. Man 35-eri, esu 1,62 m ūgio moteris. Šiandien sveriu 100 kg. Save visada laikiau stora, net tada, kai svėriau 64 kg – toks buvo stabilus mano svoris. Taigi  nuolat buvau nepatenkinta savimi, nors figūros trūkumus sugebėdavau užmaskuoti po drabužiais. Žinoma, dabar būčiau labai laiminga susigrąžinusi tuos 64 kg. Tad prie savo sustorėjimo priežasčių visų pirma įrašau vidinį nepasitenkinimą savimi nuo pat paauglystės – žodis „stora“ įgijo fizinę išraišką man vis artėjant prie trisdešimties, nors buvau, kaip dabar suvokiu, normalaus kūno sudėjimo.

Dabar esu trijų vaikų mama, bet irgi savo sustorėjimo nepateisinu gimdymų skaičiumi, nors neretai sulaukiu tokios paguodos. Pažįstu tiek pat vaikų auginančių mamyčių, kurios turi kone mergaitišką figūrą. Per kiekvieną nėštumą priaugdavau po 22 kg, nes tuo metu valgydavau viską, ko užsinorėdavau. Apetito neribodavau, manydavau – man priklauso, juk valgau ne vien už save. Praėjus metams po pirmo gimdymo svėriau 59 kg – tai buvo vienintelis mano gyvenime etapas, kai buvau patenkinta savo figūra. Nieko nedariau tyčia, kad numesčiau svorio – tai įvyko savaime, ir anaiptol ne dėl sveiko gyvenimo būdo. Studijavau ir tuo pat metu dirbau fizinį darbą, miegojau po 4 - 5 valandas. Atsiradus tvirtesniam pagrindui po kojomis, baigus studijas ir atsidavus praktiškai vien šeimininkavimui namuose, tapau vėl „normali“ – sugrįžo 64 kg.

Po antro vaiko gimimo svoris liko 70 kg ir niekaip nekrito. Pradėjau dirbti, o darbas – prie kompiuterio, labai įtemptas, dienos metu nelabai ir turėdavau laiko pavalgyti, tad pagrindinis valgymas būdavo vakarienė. Jaučiausi stora be proto, svajodavau, kaip dabar džiaugčiausi tais 64 kg.

Beveik šimtas kilogramų!

Kai laukiausi trečio vaiko, pagal pilvo dydį draugai sprendė, kad gims dvyniai. Gydytojai įtarė nėštuminį diabetą – nepasitvirtino. Svėriau, kaip man atrodė, nežmoniškai daug, beveik šimtą – net 92 kg! Tarp kitko, dabar esu ne nėščia ir jau sveriu visą šimtą (buvau net šiek tiek viršijusi).

Susilaukusi pagranduko labai apsidžiaugiau kaimynės komplimentu, kad atrodau  kaip negimdžiusi. Užsilikusį pilvuką sugebėjau paslėpti po drabužiais. Nors svėriau daugiau nei 70 kg, bet taip džiaugiausi tuo kaimynės pagyrimu, kad nusprendžiau, jog nereikia dėti jokių pastangų svoriui mesti, ir ėmiau valgyti kiek noriu. Labai puikiai prisimenu, kad tuo metu kažkodėl žiauriai norėdavau duonos su grūdais, galėdavau per dieną suvalgyti visą kepalą. Ir dar kiekvieną riekę užtepdavau sviestu. Dabar kažkur esu skaičiusi, kad žmogui pakanka per dieną dviejų riekelių duonos... Na, bet bent jau daug vaikštinėdavau su vaikais. Kai svoris jau pradėjo augti, vis dėlto ėmiausi šiokios tokios iniciatyvos – pradėjau lankyti Lotynų Amerikos šokius. Netgi po treniruotės į namus grįždavau bėgte. Buvau girdėjusi, kad kai kas po sunkių treniruočių nebesuvaldo savo apetito, bet aš šios problemos neturėjau. Šokiai baigdavosi aštuntą vakaro ir po jų į burną nebeįsidėdavau nė kąsnio. Valgyti net nenorėdavau.

Poliklinikoje, kurioje lankiausi, radau skelbimą, kad vykdoma nutukimo gydymo programa.  Pirma konsultacija – 200 Lt, paskui kiekvienas susitikimas (rodos, kas savaitę) – po 100 Lt (beje, tos pačios programos laikėsi ir dainininkė Birutė Petrikytė). Pati savo akimis mačiau stulbinamai sulieknėjusias poliklinikos gydytojas ir slaugytojas. Pasitariau su savo šeimos gydytoja, bet ji man patarė nusipirkti knygą „Pietų paplūdimio dieta“  ir laikytis jos nurodymų. „Kam  tau tiek pinigų mokėti? Ta programa ir sudaryta pagal tą knygą“, - sakė gydytoja.

Sėkminga pradžia

Tą pačią dieną nužingsniavau į knygyną. Sumokėjusi tik 28,74 Lt įsigijau minėtą kardiologo dr. Arthur Agatson knygą apie mažo glikeminio indekso dietą, kurią ryte prarijau. Patyriau įdomų šalutinį jos poveikį – skaitydama neturėjau to didžiulio apetito, kuriuo šiaip jau nesiskundžiu (beje, vėliau skaitytos kitos knygos apie svorio metimą kažkodėl nedarė tokio poveikio). Užsidegiau žūtbūt numesto svorio. 2009 m. kovo 14 d. knygos gale nusibraižiau lentelę, kurioje atskiras grafas skyriau svoriui, liemens, klubų, rankų ir net šlaunų apimčiai registruoti. Kiekvieną dieną svėriausi ir matavausi.

Knyga siūlė savaitę ar dvi laikytis griežtos dietos, kurios metu nevalgiau jokio natūralaus ar dirbtinio cukraus, net morkų, burokėlių ir svogūnų, kuriuose, pasirodo, irgi gausu cukraus. Ką jau bekalbėti  apie vaisius ir uogas. Nekramčiau net kramtomosios gumos. Nevalgiau jokių miltinių patiekalų, makaronų, net duonos, jokių kruopų. Valgiau virtus kiaušinius, lietuviškus ir kiniškus kopūstus, agurkus, sūrio lazdeles, virtą liesą mėsą, žuvį. Ypač man patiko tuno konservai. Dieta leido juos valgyti ir su savomis sultimis, ir su aliejumi. Prisipirkau migdolų – tai buvo mano „desertas“ prie becukrės arbatos. Dėl nesaldintos arbatos nejutau jokio diskomforto, nes jau seniai ją tokią gėriau.

Pritrūko maisto įvairovės

Koks tokios mitybos rezultatas? Palengvėjimas, palengvėjimas ir dar kartą – palengvėjimas. Nebuvo sunku. Buvo netgi malonu, nes mačiau rezultatus. Kovo 14 d. svėriau 88 kg, liemens apimtis buvo 110 cm, o kovo 29 d. svėriau 80 kg, liemuo buvo sumažėjęs iki 106 cm. Knygoje dar dabar tebėra įrašyta mano siekiamybė: birželio 1 d. – 70 kg, idealu – 64 kg. Nežinau, kiek svėriau tą dieną, bet šiandien, praėjus trejiems metams, kaip jau žinote, sveriu šimtą. 

Kodėl sustojau, taip sėkmingai startavusi? Nebežinojau, ką valgyti. Toje knygoje buvo surašyta valgiaraščių pavyzdžių, bet aš nei žinojau, kaip atrodo, nei įsivaizdavau, kur ieškoti visokių Benedikto artišokų, avinžirnių, garbanotosios trūkažolės, mišinio Smart Balance ir dar visokių Majamio įmantrybių (tas kardiologas - iš Majamio). Na, o kai kurie produktai, kurių galima rasti ir Lietuvoje, man pasirodė per brangūs (pavyzdžiui, lašišos ikrai). O galbūt labiausiai suveikė ir pagrindinis faktorius – valios stoka. Be to, kai mūsų pagrandukui suėjo treji, grįžau į darbą.

Valgiau tik vakarienę

Dėl laiko stokos šokius teko mesti. Labai dėl to nesukau galvos, maniau, kad šokių treniruotes kompensuos intensyvus darbo ritmas, o svarbiausia – be didelių pastangų valgysiu gerokai mažiau. Juk porcijos kavinėje triskart mažesnės nei namuose – nekils pagundų, užkandžiams graušiu riešutus ar kopūsto lapą. Ir vėl būsiu „normalaus sudėjimo“. Tačiau taip tik maniau. Darbo ritmas buvo toks intensyvus, kad neturėdavau laiko nueiti į tualetą, ką jau ten kalbėti apie ypatingą maitinimosi planą. Būdavo, kad atsinešdavau sumuštinių iš namų ir juos parsinešdavau vakare namo. Jei kolegės pietus parnešdavo iš kavinės, labai retai kada galėdavau juos suvalgyti dar bent šiltus. Vėliau įsigudrinau vienkartinį indelį iš karto pasidėti ant radiatoriaus, kad mano pietūs būtų bent drungni, kai atrasiu laiko dviem minutėms juos staigiai susigrūsti į burną, žvelgdama į kompiuterio ekraną.Mano profesiniai gebėjimai tobulėjo, o kūno formos apvalėjo. Pradėjau nešioti nuo krūtinės platėjančias palaidines ir sukneles didžiausiems figūroms trūkumams paslėpti, bet taip tik stiprinau nėščios moters įspūdį. Kartą mano viršininkė net specialiai užėjo į kabinetą pasikalbėti, ar kartais nesirengiu netrukus vėl išeiti vaiko auginimo atostogų. Jai beliko tik pasikliauti mano žodžiais, ir tik laikas parodė, kad nemelavau.

Valgydavau kartą per dieną, vakare. Grįžusi pirmiausia numalšindavau alkį „šiuo bei tuo“ – sumuštiniais, bandelėmis ir pan. O tada pasigamindavau karštą vakarienę. Šitiek prisikirtusi rytais į maistą negalėdavau nė pasižiūrėti.

Amžinai nėščios įvaizdis

Įžūli kaimynų dukra manęs laiptinėje paklausė, ar aš vėl nėščia, ir „kiek vaikų ruošiuosi gimdyti“. Na, ir įžūlus jaunimas šiais laikais! Mažasis sūnus manęs vis paklausdavo, ar aš pilve turiu vaikelį. Juokdavausi, bet likusi viena nervindavausi,  nervus ramindavau kepdama obuolių pyragą. Receptas reikalavo stiklinės cukraus, o aš supildavau pusantros ir specialiai nelaukdavau, kol jis ištirps, kad kepant pyrago paviršius pasidengtų traškia plutele su cukraus kristalais. Mėgau ir tebemėgstu pyragus ne tik kepti, bet ir valgyti.

Tad kodėl vėl pradedu? Todėl, kad nebeturiu jėgų bėgioti su savo vaikais, kad negaliu rengtis kaip noriu ir kaip man patinka, kad blogai jaučiuosi – skauda nugarą, kojas, nors ligų dar neturiu, ir kad mano kūno masės indeksas – 37, o nuo 40 jau galima gultis ant operacinio stalo. Ir todėl, kad netikiu, jog gero žmogaus turi būti daug, nes kuo labiau storėju, tuo darausi piktesnė ir irzlesnė.

Diagnozė – E66

Ar šį kartą bus kitaip? Kitaip jau pradėjau. Visų pirma apsilankiau pas endokrinologą. Tyrimų rezultatai parodė, kad neturiu pasiteisinimo dėl savo nutukimo – skydliaukė, pasak daktarės, ideali. Tokia, kokia vaizduojama medicinos vadovėliuose kaip sveikos pavyzdys. Nė menkiausio antinksčių padidėjimo.

Gydytoja įrašė diagnozę – nutukimas. E66 (internete radau, kad tai per didelio kaloringumo nutukimas). Gydymas: mažo kaloringumo dieta, fizinis aktyvumas. Ir išrašė metformino. Daktarė paaiškino, kad šis vaistas skiriamas diabetikams, bet tinka ir nesergantiems šia liga, tik tokiu atveju nekompensuojamas. Suaktyvina insuliną ir šiek tiek sumažina apetitą.

Penktadienį susitiksiu su klinikos „Dietos sistema“ dietologe Žana Antonova Vilniuje (Klaipėdoje, deja, dietologo nėra), pradėsiu treniruotis Palangos  sporto klube „Atletas“, man padės pasaulio fitneso čempionas Vytautas Juknevičius. Nesiruošiu verstis per galvą, mano tikslas – mesti svorį palengva, bet užtikrintai. Esu pasiryžusi keisti gyvenimo būdą ir pratintis maitintis bei ilsėtis kitaip.

Dvylika deserto dienų per metus

Mano silpnybė – saldumynai. Nepaisant to fakto, jog dėl per didelio kalorijų kiekio ir nutukau, visiškai išbraukdama juos iš savo meniu žinau, kad vieną kartą vis tiek palūžčiau. Bet atsisakau mėgautis saldumynais kasdien ar kas antrą dieną, kaip buvo iki šiol. Kalendoriuje pasižymėjau šventines dienas, kuriomis leisiu sau iškepti skanų pyragą ir suvalgyti gabalėlį (ne kelis) ar paskanauti kitokio deserto. Suskaičiavau 12 progų per metus: penkis mūsų šeimos narių gimtadienius (per visų draugų ir giminaičių šventes nesiruošiu atsipalaiduoti), Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas, Vasario 16-ąją, Tėvo ir Motinos dienas, Rugsėjo 1-ąją. Dar labai mėgstu ledus, vasaromis jų suvalgydavau po kelias porcijas per dieną. Pasitarsiu su dietologe – gal be baimės nutukti galėsiu sau leisti po porciją savaitgaliais? Nors iš tiesų bijau, kad dėl tų mano deserto dienų dietologė mane „nurašys“ iš karto. Gal ir pasirodysiu beviltiška, bet dėl tų švenčių vis tiek kovosiu. Be to, juk ir desertas nebūtinai turi būti „Snieguolės“ bandelė, pilna riebaus kremo.

Apmąsčiau ir savo dienotvarkę. Mūsų šeimoje įprastai vaikus į mokyklą bei darželį veža vyras, bet po rudens atostogų sūnų į darželį palydėsiu aš – pėsčiomis, taip pat – ir parsivesiu į namus.

Kol kas dar nedrįstu užsibrėžti, kad 22 val. ar bent jau 23 val. eisiu miegoti (esu skaičiusi, kad esant miego trūkumui irgi tunkama), bet šito sieksiu. Paprastai miegoti einu gerokai po vidurnakčio.

Kitą savaitgalį  skaitykite, kaip man sekėsi susitikime su dietologe ir ką ji pasakė apie tas mano šventines dienas. Nekantrauju su ja susitikti.