Lauryno Mykolaičio sveikatos receptas – lentelėje su pliusais(4)

 Jaunas, sveikas ir aktyvus žmogus Lietuvoje – tai ne pasakaitės, o realybė. Ir tokių žmonių yra daug. Jau publikavome interviu su manekene Egle Terekaite, keliautoju Dainiumi Kinderiu, o šiandien pasakojame trisdešimtmečio Lauryno Mykolaičio istoriją. Tiksliau, jo kelią į prasmingą ir darnų gyvenimą.

Reklama

 Panašu, kad sveikai gyventi besistengiantys žmonės Lietuvoje vieni kitus pažįsta, vieni kitus ragina, drąsina, pasiūlo jų istorijas žiniasklaidai. Panašiai buvo ir šį kartą – apie  L. Mykolaitį trumpai užsiminė Lietuvos sveikuolių sąjungos narys. „Jis galėtų būti vertas dėmesio – L. Mykolaitis, tikras sveikuolis, modelis, go-go šokėjas, vaikų mokytojas mūsų stovyklose.  Jis priklauso vienintelei Lietuvoje, neturinčiai jokių analogų, vaikinų šokių grupei – „Go brothers“, – savo laiške „Vakarų Lietuvos medicinai“ rašė vienas sveikuolis. Susitikome su išgirtuoju vaikinu ir sužinojome, kad tai tik mažoji dalis jo pastangų gyventi prasmingai.

Kas tau yra sveikas žmogus?

Sveikas žmogus yra tas, kuris turi daug energijos, kuris visąlaik natūraliai šypsosi, kuris turi aistrą gyventi.

Kiekvienas susiduriame su negandomis, tačiau ir tada sveikas žmogus šypsosi. Svarbu yra požiūris, kaip mes vertiname tai, kas įvyksta gyvenime. Yra dalykai, kuriuos mes galime paveikti ir kurių negalime. Jeigu įvyksta nelaimė, netektis, turi suprasti, kad kitaip negali būti. Turi išgedėti, išgyventi, bet išmintingai.

Mano bobutė dabar serga, ją kamuoja baisi kančia dėl labai retos ligos. Man ji labai brangus žmogus dar ir dėl to, kad ji yra mano mamos mama. O mamos aš neturiu. Žiūrėdamas į bobutę matau, kaip ji kenčia, vos galva linkteli, bet matau ir tai, kad ji švyti.

Fiziškai ji gal ir nėra sveika, nors ir tai diskutuotina atsižvelgus į jos amžių. Vis dėlto manau, kad pagrindinis žmogaus sveikatos rodiklis – jo psichikos būsena. Kiekvienas žmogus turi padaryti tai, kas nuo jo priklauso, kad būtų laimingas ir sveikas. Jeigu jis visa tai padaro, bet likimas jam siunčia bėdą, jis bus bent sau sąžiningesnis, kad padarė viską, jog būtų sveikas, nei tas, kuris darė bet ką. Tiesiog yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso.

Ką darai, kad būtum sveikas?

Stengiuosi laiku atsigulti, o tada iš ryto lengvai atsikeliu ir nubėgu apie 3 kilometrus, padarau lengvą mankštą, keletą jėgos pratimų. Vėliau, dieną, nubėgu ilgesnę distanciją, nes esu ilgų nuotolių bėgikas. Taip nubėgu nuo 10-15 km kas antrą dieną. Distancijos ilgis priklauso nuo to, ar artėja varžybos. Dabar artėja Rygos maratonas, tad tenka pabėgioti daugiau.

Iki šiol esu nubėgęs vieną maratoną ir tris kartus po pusę maratono. Visas maratonas buvo didelis iššūkis. Po pusės maratono vyliausi, kad visą bėgti bus panašiai sunku kaip ir pusę, bet tai yra daug kartų sunkiau. Ypač sunku įveikti paskutiniuosius dešimt kilometrų.

 Bet viskas slypi galvoje. Nesvarbu, ar skauda, ar sunku, ar pabodo, turi nuolat save „užvedinėti“.

Manau, kad kiekvienas sveikas vyras turėtų nubėgti maratoną, kad žinotų, kas yra kas. Lygiai tas pats ir dėl maudynių lediniame vandenyje. Atstumas, šaltis tėra mūsų susikurtos baimės. Vargu ar žiemą išsimaudęs jūroje tapsi sveikesnis, bet įveiksi psichologinį barjerą, baimę. Grūdinimosi prasme užtenka baigiant praustis apsilieti šaltu, net ne lediniu vandeniu.

Gyvenime mėgstu eksperimentuoti. Pavyzdžiui, beveik nevartoju alkoholio. Moku švęsti be jo. Atsimenu, ir savo 25-ąjį gimtadienį švenčiau be alkoholio. Beveik metus nevalgiau mėsos. Tiesiog norėjau pasižiūrėti, kokia bus savijauta. Vis dėlto metai be mėsos yra per trumpas laikas daryti išvadas. Galėčiau drąsiai apie tai pasisakyti pabuvęs vegetaru bent dešimtmetį, bet dabar mano nuomonė nelabai ko verta. Vis dėlto nesakyčiau, kad gyvenimas be mėsos buvo „ohoho“. Ne visada būdavo lengva. Ypač norėdavau mėsos nuvažiavęs prie ežero, kai draugų kepamas šašlykas kutendavo nosį. Tiesiog dabar jos valgau rečiau, tik tada, kai apsilankau pas močiutes. Išaiškinti joms, kad mėsa nėra sveika – tuščias reikalas. Jos turi savo šių dalykų matymo liniją. Juk jos ilgai gyveno nepritekliuje, tad anuomet mėsa buvo turtuolių, gerovės, sotaus gyvenimo ženklas.

Vis dėlto nesu už kraštutinumus. Manau, kad visur reikia mąstyti. Todėl ir valgyti geriausia taip, kad lėkštėje būtų nedaug mėsos, bet daug daržovių. Per savo trisdešimt metų priėjau prie išvados, kad viskame turi būti balansas.

Skaitau knygas. Stengiuosi tai daryti kasdien. Savo draugus užkrėčiau iniciatyva pildyti specialią sveiko gyvenimo lentelę. Joje yra kelios grafos, kurias įgyvendinus kasdien reikia pasižymėti pliusą. Pavyzdžiui, nuėjau gulti iki 22 val. – pliusas. Paskaičiau knygą bet 23 minutes, nes būtent tiek reikia, kad spėtum įsijausti, – pliusas. Turėjau fizinio aktyvumo – pliusas.

Tokią lentelę pildome sąžiningai ir reguliariai vienas kitam išsiunčiame. Kai matai gerus draugo rezultatus, pagiri. Kartu ir save paragini neatsilikti.

Tokią lentelę pildome ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Vis dėlto mes, žmonės, esame tokie, kad bandos jausmas mus ragina. Ir užkrečia ne tik blogi, bet ir geri pavyzdžiai. Visąlaik darbus yra lengviau nudirbti komandoje, kai yra darna. Taip ir čia. Žinai, kad kiti draugai šiandien ėjo laiku miegoti, sportavo, skaitė, tad ir pačiam lengviau savo tinginį pažaboti.

Daugelis žmonių apie rutiną kalba blogai. O tu, panašu, savo gyvenimą kaip tik stengiesi įsprausti į rutiną? Rutininis gyvenimas – sveikatos šaltinis?

Dažniausiai žodis „rutina“ minimas iš blogosios pusės. Jis kelia neigiamas emocijas, nes iškart kyla asociacijos: tas pats žmogus, tas pats darbas, vaikai, darželis, mokykla... Galbūt tai nėra gerai, kai žmogus nesidžiaugia tuo. Bet mano „rutina“ mane žavi. Tad gal tai nėra „rutina“?

Prieš keletą metų dirbau stambiose kompanijose, darbą biure prie kompiuterio. Žinau, ką tai reiškia. Ten buvo rutina ir aš nuolat analizavau, klausiau savęs, ar man tai tinka. Man visai patiko ir tiko, nors dirbau tas aštuonias rutinines valandas. Vis dėlto svarbiausia, ką per tas aštuonias valandas padarai. Ar darai tai, ką nori daryti. Tad nors anas darbas patiko, kartą atsisėdau prieš vadovą ir pasakiau, kad man reikia ne to.

Skaičiau sėkmingų žmonių istorijas, kurios pažadino manyje tą milžiną, kuris susimąstė – juk gyvenimas bėga, o kas paskiau?

Ar būti milžinu visada yra vertybė? Gal individų visuomenė griauna šeimyniškumą, bendruomeniškumą, o iš to atsiranda ligos?

Lyderiu gali būti ir geras kiemsargis.  Lyderis nebūtinai yra žmogus, turįs statusą. Universiteto  rūbininkė, kuri neapsikentusi mano striukėje prisiuvo kilpelę, yra lyderė. Manau, kad esame vieni nuo kitų priklausomi ir turime vienas kitam tarnauti. Aš, kaip pilateso treneris, siekiu padaryti viską, kad žmogui būtų gerai.

 Kiekvienas žmogus turi su savimi padirbėti. Sveikas žmogus yra tas, kuris gludina savyje tam tikrus komponentus. Neužtenka sakyti, kad esi sveikas, jeigu ryte bėgai krosą ir perskaitei knygą. Turiu grūdintis, sveikai maitintis, pabūti vienatvėje, pabendrauti su Dievu, pamedituoti. Visus šiuos dalykus užmirštame, o jie yra labai svarbūs siekiant būti sveiku žmogumi.

Iš pilateso treniruočių supratau, kad taisomas vienas negalavimas pataiso ir kitus. Pavyzdžiui, jeigu žmogui iškrypęs stuburas, taisome jį. Bet kartu tvarkosi ir kiti negalavimai, kurie kilo dėl iškrypusio stuburo. Lygiai tas pats galioja žmonių santykiuose, šeimoje, bendruomenėje.

Ką dabar veiki?

Pasirinkau pilateso trenerio darbą. Jo mane išmokė gana kompetentingi treneriai, kurie Kanadoje pabaigė specialius kursus. Turiu labai daug individualių treniruočių. Dabar klientų yra šiek tiek mažiau, bet jų vėl atsiras, kai atšils orai. Pavyzdžiui, šiandien treniruotę turėjau nuo 6.45 val. – tokiu metu du kartus per savaitę pas mane atvažiuoja visa šeima. Pilatesas – sąmoningo kvėpavimo treniruotės, derinamos su judesiais. Kai vedu treniruotes, įeinu į nusiraminimo, atsipalaidavimo, susitelkimo į save būseną. Būti čia ir dabar.

Į pilatesą gilinuosi ir iš mokslinės pusės, nes studijuoju visuomenės sveikatą. Įstojau į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, į dienines magistro studijas. Mano magistrinio darbo tezių tema – pilateso poveikis moterims. Man tai įprasmina tai, ką darau.

Duonai užsidirbu ne tik iš pilateso. Dar teisėjauju rankinio varžyboms, esu europinės kategorijos teisėjas.

Nuo šešiolikos metų šoku. Kažkada koncerte pamačiau, kaip šokama grupėse „Sel“, „F.U.“, „Karališka erdvė“. Pamačiau ir pagalvojau, kad aš irgi taip noriu. Iš pradžių mokiausi pantomimos, paskui ėmiau šokti hiphopą, gatvės, laisvo stiliaus šokius. Pradžioje mokiausi savarankiškai iš vaizdo įrašų, paskui pas Kęstą Varanauską iš grupės „F.U.“. (Laurynas yra dukart tapęs Lietuvos go-go šokėjų II vietos nugalėtoju, pasaulio hiphopo čempionato Vokietijoje 7 vietos nugalėtoju – aut. past.).

Kai buvau 26-27 m., maniau, kad jau nebešoksiu, kad mano amžius jau nebe tas. Bet šį rudenį, kai sukako trisdešimt, draugams pasakiau, kad turime šokti, kol dar galime ir visi norime. Prieš paauglius turime pranašumą, kad turime patirties, esame brandesni. Tai matyti ir choreografijoje, ir įvaizdyje.

Kai kurie sveikai gyvenantys vyrai itin didžiuojasi, kad atrodo bent dešimčia metų jaunesni. Bet jie ne tik taip atrodo – jie ir gyvena taip, kaip turėjo gyventi prieš dešimt metų. Trisdešimtmečiai vaidina dvidešimtmečius, keturiasdešimtmečiai dedasi trisdešimtmečiais... Ar tai sveika?

Nebandau jaunintis, nors negalvoju apie tai, kad man trisdešimt. Daugelis mano, kad man mažiau. Vis dėlto sveikai gyvenu ne tam, kad sulaukčiau tokių komplimentų. Sveikas stengiuosi būti todėl, kad noriu turėti kokybišką gyvenimą. Nenoriu sirgti, būti ligotas, nenoriu priaugti svorio, būti neproduktyvus. Noriu kuo prasmingiau nugyventi gyvenimą. Vis dėlto galima nuspėti, kas mūsų laukia ateityje. Tas, kuris nieko nedaro, nesportuoja, neprisižiūri, tikėtina, turės daug problemų. Nesu pranašesnis, nes daug bėgioju, tiesiog turiu mažesnę tikimybę, kad susirgsiu. Tai, kaip atrodau, yra rezultatas to, ką aš darau. O aš džiaugiuosi tuo, ką darau.