Laisvės metai vaistinėse: nuo preparatų kvapo iki artimo ryšio su pacientu

Minint Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, atsigręžiama į tai, kaip per nepriklausomybės metus keitėsi gyvenimas mūsų šalyje. Vaistinėse stebimi ypač ryškūs pokyčiai: pasikeitė ne tik aplinka, preparatų išdavimo galimybės, vaistininkų vaidmuo, bet ir santykis su pacientais. 25 metus „Camelia“ vaistinių tinkle dirbanti vaistininkė Virgilija Bečelytė žvelgia į pokyčius iš asmeninės pusės ir dalijasi prisiminimais.

Reklama

Dar 1983 m. pradėjusi savo karjerą valstybinėje vaistinėje V. Bečelytė teigia, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius vaistinių kasdienybė pasikeitė neatpažįstamai.

„Tada vaistinės buvo numeruojamos, dirbau 15-oje vaistinėje. Pradėjau nuo pačių paprasčiausių darbų: fasavau vaistų miltelius, gaminau tepalus, padėdavau ruošti mikstūras, nešiodavau prekes iš rūsio. Vaistai buvo gaminami vaistinėse, todėl darbas buvo neatsiejamas nuo preparatų kvapo, kurio šiomis dienomis jau nebėra“, – prisimena ji.

Anuomet vaistinėse tvyrojo visai kita atmosfera – daug stalčiukų, uždaros spintelės, santūrus apšvietimas. Savitarnos nebuvo, visus vaistus ir prekes galėdavo paduoti tik vaistininkas. Šiandien tokia praktika išnykusi, vaistinės tapo atviromis erdvėmis, kuriose nereceptiniai vaistai ir kitos prekės išdėstytos patogiai pagal skirtingus poreikius su aiškiai nurodytomis kainomis ir vartojimo subtilybėmis.

Ribotas asortimento pasirinkimas liko praeityje

Vaistininkės teigimu, prieš kelis dešimtmečius vaistų pasirinkimas buvo gerokai siauresnis, o dalis preparatų laikyti deficitiniais. Vaistinės gaudavo itin ribotus kiekius vaistų iš centralizuotų sandėlių, o kai kurių preparatų neužtekdavo visiems vietos gyventojams, todėl tekdavo juos atidžiai paskirstyti.

„Tokia situacija formavo ir pacientų įpročius – žmonės dažnai pirkdavo tai, ką pavykdavo gauti, o ne tai, kas jiems būdavo tinkamiausia. Didelio pasirinkimo nebuvo, o kai atsirado galimybė importuoti naujus vaistus, atrodė, kad visas pasaulis atsivėrė. Staiga vaistinėse atsirado preparatai, apie kuriuos studijų metais nė nebuvome girdėję“, – pasakoja vaistininkė V. Bečelytė.

Atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus kurtis privačioms vaistinėms, ėmė plėstis vaistinių asortimentas, tad pacientams tapo prieinami modernesni ir inovatyvesni vaistai. Pavyzdžiui, nuo tada, kai 1993 metais buvo atidaryta pirmoji „Camelia“ vaistinė, per metus tinklui priklausančių vaistinių skaičius jau siekė 12, o šiandien – beveik 350.

Kartu su prieinamumu keitėsi ir receptinių vaistų išdavimo tvarka. Pasak vaistininkės, anksčiau dalis vaistų, kurie šiandien griežtai reglamentuojami, buvo parduodami kur kas laisviau. Tik vėliau atsirado aiškesnis teisinis reguliavimas, receptų kontrolė, skaitmenizacija ir griežtesni reikalavimai tam tikrų vaistų išdavimui.

„Plėtėsi ir vaistinėse suteikiamos paslaugos: čia ne tik parduodami vaistai, maisto papildai, medicininės priemonės, teikiamos išsamios konsultacijos, bet ir paslaugos: matuojamas kraujospūdis, temperatūra, skiepijama, tikrinama rega, tiriama veido oda“, – teigia V. Bečelytė.

Nuolatinis mokymasis tapo neatsiejama profesijos dalimi

Pasak vaistininkės V. Bečelytės, kartu su pokyčiais vaistinėse keitėsi ir vaistininkų rengimas bei mokymosi galimybės. Anksčiau studijos buvo labiau orientuotos į teorines žinias ir vaistų gamybą, o praktinių įgūdžių įgijimas vyko ribotai.

„Studijų metu mes net nepažinojome visų vaistų pakuočių, dažnai nė nebuvome supažindinami su realiu vaistų asortimentu vaistinėse. Praktikos metu dažniausiai tvarkydavome vaistų lentynas ir padėdavome su smulkiais darbais. Dabar studentai jau nuo ankstyvų studijų dienų įsidarbina vaistinėse vaistinės asistentais, atlieka realią praktiką, susipažįsta su vaistais, pacientais, tikromis gyvenimiškomis situacijomis. Tai – didžiulis skirtumas“, – sako vaistininkė.

Ji atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinė vaistininkystė neįsivaizduojama ir be nuolatinio kvalifikacijos kėlimo. Nuolat vykdomi išsamūs tyrimai, atsiranda nauji vaistai ir maisto papildai, keičiasi farmacinės paslaugos teikimo gairės, auga atsakomybė, atsiranda naujų paslaugų vaistinėse, todėl vaistininkui tenka nuolat atnaujinti žinias bei gerinti komunikacijos įgūdžius.

„Anksčiau apie emocinį ryšį su pacientu mažai kas kalbėjo. Dabar suprantame, kad tai labai svarbi darbo dalis. Žmogus ateina ne tik tam, kad įsigytų reikalingą vaistą, bet ir dėl supratimo, palaikymo. Tam reikia ne tik žinių, bet ir gebėjimo išklausyti, kalbėtis, patarti“, – pastebi vaistininkė.

Vaistininkas – patikimas patarėjas sveikatos klausimais

Jei anksčiau pagrindinė vaistininko pareigybė buvo patikrinti receptą ir išduoti vaistus, šiandien vaistininkas vis dažniau tampa pirmuoju specialistu, į kurį žmogus kreipiasi pajutęs sveikatos negalavimus. Išaugęs vaistų asortimentas, glaudesnis bendradarbiavimas su gydytojais ir platesnės vaistinėse teikiamos paslaugos sudarė sąlygas vaistininkui aktyviau įsitraukti į kasdienę paciento sveikatos priežiūrą.

„Vienais atvejais tai nedideli sveikatos sutrikimai, kitais – lėtinės ligos, kai reikia paaiškinti, kaip tinkamai vartoti vaistus ar naudotis medicinos priemonėmis, tokiomis kaip inhaliatorius ar gliukomatis. Pandemijos metu vaistinės svarba itin išryškėjo – vaistinė tapo vieta, kur žmogus galėjo gauti realią pagalbą, kai patekti pas gydytoją buvo sudėtinga“, – pasakoja vaistininkė.

Ji pastebi, kad visuomenė sąmoningėja – žmonės aktyviau domisi savo sveikata, ligų kontrole ir gydymu, ieško informacijos patys ir dažnai ateina pasitarti jau pasiskaitę internete. Tokiose situacijose vaistininko vaidmuo tampa ypač svarbus, nes reikia padėti atsirinkti informaciją ir pritaikyti ją individualiam atvejui.

„Šiandien pacientai pasitiki vaistininku – tai ne tik įkvepia, bet ir skatina nuolat tobulėti bei gilinti savo žinias. Džiugu matyti, kiek daug teigiamų pokyčių įvyko mūsų profesijoje per nepriklausomybės metus“, – sako V. Bečelytė.