Kuo mums naudingas tirpsmo vanduo ir kaip jo pasigaminti(1)
Šaldomam vandeniui tapus tirpsmo vandeniu, jis išsivalo nuo cheminių priemaišų, radionuklidų, o svarbiausia – pakinta jo molekulių struktūra. Taip teigia sveikos gyvensenos žinovė Nijolė Degutienė. Anot jos, tirpsmo vandens molekulės tampa adekvačios žmogaus organizmo molekulėms ir juda kartu su jomis.
„Jos juda rezonuodamos, neprieštarauja organizmo molekulėms ir neša didesnę energiją, negu judėdamos chaotiškai“, – tvirtina N. Degutienė. Moteris pasakoja, kaip pasigaminti žmogaus organizmui naudingo tirpsmo vandens, apie kurio galią žino ir eskimai.
Kas yra tirpsmo vanduo?
Apie tirpsmo vandenį prirašyta daug rašinių, kurių pagrindinė mintis yra ta, kad tai – ypatinga ledo struktūra, gaunama vandeniui užšąlant. Kodėl užšalus balutei, jos viršutinis ledukas būna peršviečiamas, skaidrus ir be jokio purvo? Kodėl eskimai, kurie gyvena prie jūros, iš ten ima ledą ir naudoja jį maistui? Nes jie puikiai žino, kad ištirpinę tą ledo gabalą nuo paviršiaus, turės gėlą vandenį, jame nebus jokių druskų.
Japonijoje būna ledo šventės, statomos skulptūros. Japonai daug kartų bandė į ledą įterpti kokius nors dažus, bet jiems niekada nepavyksta. Nematėte juk spalvotų ledo skulptūrų. O taip yra todėl, kad ledo struktūra į save nepriima jokių priemaišų. Ta ledo savybė – neturėti priemaišų – viena iš svarbiausių tirpsmo vandens savybių. Ledo kristalai nepriima kitų molekulių, išskyrus vandens. Būtent dėl tos priežasties užšaldama balutė ir tampa skaidri. Todėl ir jūros vanduo užšaldamas išstumia visus mineralus. Mūsų laikais tokiu principu veikia jūros vandens gėlintuvai. Vanduo užšaldomas ir paviršinį sluoksnį galima gerti.
Kodėl buvo susidomėta tirpsmo vandeniu?
Patį susidomėjimą vandens struktūra sukėlė japonų alternatyviosios medicinos gydytojas Masaru Emoto, kuris fotografavo tirpstančio ledo kristalus. Veikiausiai esate matę nuotraukas, kuriose viena snaigė labai graži, o kita – visa kreiva šleiva. Jo knyga „Vandens žinia“ tapo pasauliniu bestseleriu. M. Emoto teigimu, vanduo jautriai reaguoja į žmogaus sąmonės energiją. Be to, pats vanduo moka įsiminti ir gabenti informaciją. Šios savybės moksliniam įrodymui Amerikoje paskirtas vieno milijono dolerių prizas. Keletą kartų mokslininkai darė bandymus, tačiau prizas liko neįteiktas, nes moksliškai tai nebuvo įrodyta. Bet kas gali pasiimti šį prizą, jei parodys, kaip ta informacija yra paimama ir atiduodama.
Yra toks vienas atvejis iš homeopatijos, kai medžiaga skiedžiama labai daug kartų – tol, kol viena molekulė yra keliuose litruose vandens. O jei mes bandymui pasiimsime tik du kubinius centimetrus, ten tos medžiagos, kurią skiedė labai daug kartų, jau nebebus. Aptinka tik tos medžiagos, kuri buvo, vibracijas, aptinka jos truputėlį, ir tada galima įtarti, kad kažkas tokio vis tik vyksta, kad tai nėra išgalvota.
O iš savo patirties galiu papasakoti tokį atsitikimą. Namuose turiu didelį akvariumą – 120 l. Vanduo jame negenda. Ir negenda jis metų metus, jame tik priauga augalų. Po ketverių metų sugalvojau, kad man vis tiek reikia pasikviesti akvariumo meistrą. Jis ateina pas mane ir sako – namuose, kur visi pykstasi, vanduo sugenda per pusmetį ar greičiau, o pas jus net ir po ketverių metų galima nieko netvarkyti. Na, ir netikėk ta M. Emoto knyga, kur pasakyta, kad vandeniui, kuriame yra organinių medžiagų, prikalbėjus bjaurių žodžių, jis labai greitai sugenda, apsineša visokiais juodais kurkulais, o kai kalbi meilės žodžius, negenda.
Kodėl vandenį žmogus nori kažkaip pakeisti? Tam prigalvota įvairiausių būdų – filtrai, jonizatoriai, žmonės jį pila ant sidabro ir akmenų, kalbama apie gyvą, negyvą, tirpsmo vandenį...
Po M. Emoto knygos vanduo tapo preke, tekstai apie jį, vandens gerinimo prietaisai taip pat tapo preke. Atsirado vadinamųjų struktūrizatorių. Sakoma, kad šie prietaisai grąžina vandeniui jo pirmykštę struktūrą, mikrobiologines bei fizikines savybes. Bet kas ta pirmykštė struktūra, kurią reikia grąžinti? Juk mes neturėjome šitų prietaisų. Ar tai reiškia, kad visą laiką gėrėme blogą vandenį? Šitai rodo, kad tai tapo pramone. Prietaisų instrukcijoje rašoma – vandeniui tekant per struktūrizatorių, neigiama informacija ištrinama ir pakeičiama teigiama. Net teigiama, kad tokia technologija yra vienintelis metodas, galintis pašalinti vandens užterštumą vibracijų lygmeniu. Kaip kiekvienas daiktas, kiekvienas gyvis turi savo vibracijas, taip ir vandens vibracijas galime išbandyti. Negyvas vanduo – tai šarminis ir rūgštinis vanduo, o tirpsmo vanduo tiesiog turi ledo struktūros molekulių.
Aš šitaip darydavau: paimu savo gerąjį vandenį, užšaldau jį ir geriu tuo momentu, kai jis yra ant ledo – kai yra ir ledo, ir vandens. Lieka tikimybė, kad ledo struktūros molekulių tame vandenyje bus, bet jų kitimas vyksta labai greitai. Mokslininkai įrodė, kad, kai vanduo virsta į ledą, šitų dalių nelieka tiesiog per sekundės daleles. Bet jei vandenį pili tiesiai nuo ledo, gauni kažkokios kitos struktūros vandens. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra tas, kad jame nėra priemaišų.
O kaip reikėtų paruošti vandenį šaldymui, kad paskui iš jo galėtume pasigaminti tirpsmo vandens?
Ta technologija yra tokia todėl, kad remiasi mokslo žiniomis. Vandenyje dar yra sunkio vandens, kuris žmogui kenksmingas. Jo yra labai mažai. Ir šalimo temperatūra jo yra kitokia. Tonoje vandens jo yra tik 15–16 mililitrų.
Puode užšaldome vandenį. Šaldome jį nuo 3 iki 5 valandų (žiūrint, koks šaltis), nuimame viršutinį sluoksnį ir išmetame. Eskimai irgi nuima viršutinį sluoksnį, nors jis beveik neturi jokių priemaišų. Išmetame jį dėl sunkiojo vandens. Tą likutį iš naujo šaldome. Ir šaldome jį tol, kol apačioje lieka trečdalis neužšalusio vandens. Tada išpilame apatinį vandenį, nes jame lieka visos priemaišos. Vidurinis vandens sluoksnis yra tirpsmo vanduo.
Dariausi šį vandenį labai ilgai. Turėjau kantrybės jį daryti dar tada, kai buvo gūdūs posovietiniai laikai. Jaučiausi pakylėtai, lengvai, buvau darbinga. Dabar, po tiek metų, kai turiu labai daug žinių apie žmogaus psichines galias, pasąmonės galias, manau, kad labai didelę reikšmę turi ir įsitikinimas. Be jokios abejonės, tas vanduo buvo labai geras, nes jame nebuvo jokių druskų, kurios gali būti kenksmingos. Druskos yra ir nitratai, jos irgi lieka apačioje, o tame „viduriniame“ vandenyje nėra to, kas žmogui labai kenksminga.
Šaldiklius turi daugelis, tačiau vandenį pilti į plastikinį butelį ir tada jį užšaldyti veikiausiai neteisinga?
Tirpsmo vandenyje bus molekulių, kurių struktūra bus ledo, o ne vandens. Ir jis vis dėlto kūne kažką padaro. Rašoma, kad jo struktūra tokia pat kaip žmogaus, tada vanduo geriau priimamas, geriau dalyvauja visuose procesuose.
Bet plastikiniai buteliai turi labai didelį minusą. Visai neseniai atrasta, kad minusinėje temperatūroje šaldant plastikinį butelį, išsiskiria dioksinas, kuris žmogui yra nuodas ir vėžio sukėlėjas. Jam nėra jokių priešnuodžių. Todėl belieka tik atviri emaliuoti indai. Uždari indai susprogtų, kai ledas plečiasi.
Kokia nauda iš tirpsmo vandens?
Vanduo išsivalo nuo cheminių priemaišų, radionuklidų. Svarbiausia – pasikeičia molekulių struktūra. Jos tampa adekvačios organizmo molekulėms, todėl juda kartu, rezonuodamos, neprieštarauja organizmo molekulėms ir neša didesnę energiją, negu judėdamos chaotiškai.
Rasa Pekarskienė,
Susiję straipsniai
