Kovoje su utėlėmis - tėvai, medikai ir socialiniai darbuotojai(1)

Tema, kuria kalbėsime - visuomenėje, o juo labiau mokyklose - lyg ir tabu. Apie utėles vaikų galvose garsiai mamos prabyla tik tarpusavyje ir tik viena jų išdrįso ateiti redakcijon. Atėjo, nes jau nebeapleidžia baimė, kad per mėnesį tris kartus kasose knibždančių gyvių parsinešusi dukra jų parsineš ir vėl. 

 Tai dar būtų pusė bėdos, jei utėlių naikinimas būtų paprastas, o svarbiausia - bent kiek pigesnis darbas. Bet moteriai šių gyvių išnaikinimas vien pirmąjį kartą atsiėjo net 140 litų...

 Pakalbinti mokyklų vadovai nustebino, nes kone vienbalsiai tvirtino: tos problemos mokyklose nėra.

 Motina pristigo jėgų ir pinigų

 „Pristigau jėgų“, - trumpai drūtai savo vizito tikslą paaiškino į redakciją atėjusi Jovita (vardas pakeistas). Moteris pasakojo, kad šukuodama iš mokyklos grįžusios savo ketvirtokės plaukus net loštelėjo iš netikėtumo - juose knibždėjo parazitai. Anot jos, ištisas veislynas!

 Jovita puolė į vaistinę. Farmacininkai pasiūlė nepigų - net 67 litus kainuojančio skysčio buteliuką. „Ką darysi - pirkau“, - sako moteris. Bet ištepus dukters plaukus ta brangenybe, jos laukė kitas netikėtumas - skysčio ilgiems ir tankiems dukters plaukams neužteko, teko vėl skubėti į vaistinę, vėl mokėti beveik 70 litų.

 Bet... Po savaitės dukters plaukuose vėl knibždėjo gyviai. Kai tai pasikartojo ir trečiąjį kartą, moterį apėmė neviltis.

Motinai jau net kilo minčių nukirpti mergaitės kasas. Bandė įkalbėti dukrą, sakė, jog plaukai - ne ranka ir ne koja, po kiek laiko ataugs. Tačiau ir pačiai širdis neleido paimti į rankas žirkles.

 Jovita sako, kad savo laisvą laiką norėtų skirti malonesniems užsiėmimams, tuo tarpu dabar jos laisvalaikį praryja galvos tikrinimas: išgąsdinta mama dabar jau kone kasdien varto dukros plaukus, ieškodama parazitų. „Negi lauksiu, kol visa šeima apsikrėsime?“ - dalijosi nerimu Jovita.

 Mokyklos apie problemą nekalba

 Po pokalbių su kelių Šilutės mokyklų, tarp jų - ir Jovitos dukters, vadovais supratome viena - šios problemos mokyklose nėra...

 Mokyklų direktoriai tikino, kad vaikų (beje - tik pradinukų) galvas nuolat - kas 2-3 mėnesiai - tikrina sveikatos priežiūros specialistės. Jei kurio moksleivio galvoje gyvių randama, bandoma atsargiai kalbėtis su tėvais. Kai kuriose įstaigose jiems duodamas terminas, per kurį privalu išvalyti vaiko galvą, kitose reikalaujama vesti vaiką pas šeimos gydytoją. Esą tik jis gali nustatyti, ar vaiką išties apniko pedikuliozė, tik jis gali ir vaistus nurodyti.

 Užsikrėtusiam vaikui uždrausti lankyti mokyklą nesiryžtama: gaila vaikų, kurie atsiliks moksle, negaus jiems priklausančio nemokamo maitinimo, be to, tuomet ir jų klasės draugai gali suprasti problemą. O tai - jau konfidencialumo ir vaiko teisių pažeidimas.

 Vienos mokyklos vadovas atvirai sakė, kad jam perdėtas konfidencialumo saugojimas atrodo nei šis, nei tas. Jis drįstų diskutuoti, ar taip saugant vienų vaikų teises nepažeidžiamos kitų vaikų ir jų tėvų teisės, kai ir kiti klasėje apsikrečia utėlėmis.

Bet yra taip, kaip yra, mokykla privalo vykdyti nurodymus.

 Tiesa, niekas nepaneigs, kad gyvių vaikas galėjo pasigauti ir žaisdamas smėlio dėžėje, važiuodamas autobusu, stovėdamas eilėje prekybos centre ar laiptinėje žaisdamas su namo draugais.

 Pedagogai tikina, kad problema, nors

ir iš lėto, traukiasi, prieš 10-metį ar du utėlėtų vaikų būdavę daugiau.

 Išsigelbėjimas buvo nemokami vaistai

 Seniūnijų socialinės darbuotojos irgi pripažįsta, kad utėlės, nors ir lėtai, bet apleidžia Lietuvos kaimus.

 Socialinėms darbuotojoms labai padėjo 2009 metais Šilutės visuomenės sveikatos centro parengtas projektas pedikuliozės prevencijai. Gavusios apie 500 litų, centro specialistės nupirko nemažai priemonių prieš utėles ir išdalijo jas seniūnijoms ir mokykloms. Socialinės darbuotojos ir mokyklų medikės savo ruožtu tas priemones dalijo toms šeimoms, kur pamatydavo gyvių pilnas galvas.

 Pasirodo, kai kurios socialinės darbuotojos tų priemonių turi dar ir šiandien. „Taupom, taupom“, - sakė „Šilutės naujienoms“ Švėkšnoje.

 Šiemet konkrečios utėlėtumo statistikos visuomenės sveikatos centras neturi - jos jau nebeprašo ir respublikinis Užkrečiamųjų ligų centras.

 Beje, jei tėvai piktybiškai atsisako naikinti utėles, yra priemonių juos priversti. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 str. nustato, kad tėvų valdžios nepanaudojimas užtraukia jiems įspėjimą, o už pakartotinį tokio pobūdžio pažeidimą jie gali būti baudžiami pinigine bauda iki 400 litų. Protokolą gali surašyti policijos pareigūnas arba savivaldybės Vaiko teisių apsaugos specialistas, o nutarimą priima teismas. Aišku, tai - kraštutinė priemonė. Kol kas mūsų rajone už tokią nepriežiūrą nubaustų tėvų nėra.

 Pedikuliozės atvejus registruoja

 Šilutės ligoninės Priėmimo - skubios pagalbos skyriaus slaugytojos su gyvių apniktais pacientais sako dabar susiduriančios net dažniau nei prieš porą dešimtmečių.

 Ką jos daro, kai tokį pacientą tenka guldyti į ligoninę? „Turime vaistų, ištepame galvą, aprišame ir guldome. Toliau ligonį stebi skyriaus slaugytojos“, - sakė medikės.

 Pasak kai kurių medikių, atvežama ir tokių ligonių, kurių ir pažastys, ir kitos plaukuotos kūno vietos būna apnikusios utėlėmis. Kai kurie jų, medikių pastebėjimu, jau ir gyvių graužimo nebejaučia - tiek būna prie jo pripratę...

 Informacija iš gydymo įstaigų apie utėlėtus ligonius perduodama Klaipėdos visuomenės sveikatos centro (KVSC) Šilutės skyriui. Šio skyriaus specialistės sako, kad pernai ir užpernai užregistruota po 10 tokių atvejų, o, pavyzdžiui, 2007 metais buvo 28, 2008 - 15 atvejų. Šiemet užregistruoti dar tik 3 atvejai.

 Anot specialisčių, tokia statistika - tik ledkalnio viršūnė, nes mokyklų sveikatos priežiūros specialistės apie utėlėtus mokinius centrui nepraneša, mat neprivalo to daryti.

 Jau gerą 10-metį KVSC Šilutės skyriuje nebėra ir dezinfektoriaus etato, kuris kažkada atlikdavo dezinfekciją nustatytuose židiniuose. Taigi realios pagalbos ir čia niekas neteikia.

 Prašo gero, bet pigaus

 Kad pedikuliozė - liga, apie kurią viešai prabilti baiminamasi ir gėdijamasi, patvirtino ir „Šeimos“ vaistinės savininkas Gintaras Verbus. Farmacininkas dažnai pastebi, kaip pagalbos į vaistinę užsukę tėvai savo bėdą stengiasi pasakyti taip tyliai, kad tik, gink Dieve, nenugirstų kiti eilėje laukiantys žmonės.

 Tokio perdėto gėdijimosi priežastis labai paprasta: utėlėtumą visuomenė tapatina su nešvara, apsileidimu, nevalyvumu, asocialumu. Tad kuo čia garsiai girsies?..

 Vaistininkui tokie prašymai - jokia naujiena, jis gerai žino, kad utėlės plinta tik kontakto su kitu žmogumi metu. G.Verbus traukia iš lentynų trijų rūšių preparatus, kuriuos siūlo tokios bėdos prispaustiems šilutiškiams. Kiek daugiau nei 37 litus kainuojantis „Hedrin“, nė 10-ties litų nesiekiantis „Pedeks“ ir dar pigesnis - apie 5 litus kainuojantis,

daugeliui dar iš vaikystės žinomas „Čemeryčių vanduo“.

 „Brangesnių preparatų yra, anksčiau tokių turėjome ir mes. Bet dabar nebeužsakome, nes nebėra prasmės“, - sako G.Verbus.

Jis pasakoja, kad ne vienas į vaistinę atėjęs pirkėjas pirmiausia prašo pačių geriausių vaistų. Bet išgirdęs, kad geriausiojo kaina artėja prie 40-ties ar net 70-ties litų, sumosuoja rankomis - reikia pigesnio.

 Pirmųjų dviejų minėtų preparatų veikimo principas, pasak farmacininko, skirtingas, bet galutinis rezultatas - tas pats. Abu jie naikina ir utėles, ir glindas, abu juos naudojant procedūrą būtina pakartoti po savaitės.

 „Čemeryčių vanduo“, pasirodo, ne tik naikina parazitus - tai labiau dezinfekuojantis ir odą sudirginantis skystis.

 Bet kurį preparatą perkančiam žmogui vaistininkas duoda vieną patarimą - griežtai laikytis pakuotėje esančios instrukcijos, jei nurodyta galvą ištepti antrą kartą, taip ir daryti.

 Aišku, dar verta įsigyti ir smulkias plastikines šukytes.

 Mėta Mirbakaitė