Kovo 22-oji – Pasaulinė vandens diena

Kasmet kovo 22-ąją minima Pasaulinė vandens diena, kuria siekiama atkreipti dėmesį į geriamojo vandens svarbą, populiarinti geriamojo vandens resursų naudojimo būdus. 2013-ieji pasaulyje paskelbti tarptautinio bendradarbiavimo vandens klausimais metais.

Vandeniui nėra politinių sienų, dažnai upės kerta skirtingų santvarkų ir kultūrų valstybių teritorijas.

Siekiant racionaliai naudoti vandens išteklius, būtina bendradarbiauti tarptautiniu lygiu. Pasaulyje priskaičiuojami 276 tarpvalstybinių upių baseinai (64–Afrikoje, 60–Azijoje, 68–Europoje, 46– Pietų Amerikoje ir 38–Šiaurės Amerikoje).

Gyventojų skaičius nuolat didėja, daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose ir nuolat auga gėlo vandens poreikis. Prognozuojama, kad iki 2030 metų 60 % išaugs hidroenergijos paklausa. Vystantis žemės ūkiui, didėja ir vandens bei energijos suvartojimas. Daug gėlo vandens išteklių sunaudojama augalams drėkinti, nuotekoms valyti.

Beveik 800 milijonų mūsų planetos žmonių neturi prieigos prie švaraus vandens ir apie 2,5 mlrd. naudojasi vandeniu, neatitinkančiu sanitarinių reikalavimų. Daugiau nei 300 milijonų Afrikos gyventojų jaučia nuolatinį vandens stygių, beveik visos arabų šalys kenčia nuo vandens trūkumo. Dėl klimato kaitos daugelyje šalių mažėja gėlo vandens ištekliai. Statistika rodo, jog 6 – 8 milijonai žmonių kasmet miršta nuo nelaimių ir ligų, susijusių su vandeniu.

Mūsų šalyje gėlo geriamojo vandens trūkumo problema nėra aktuali. Lietuvos geologijos instituto atliktų tyrimų duomenimis, gėlo požeminio vandens ištekliai aštuonis kartus didesni už išgaunamą vandens kiekį. Gyventojams viešai tiekiamas požeminis, giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, kuriam aplinkos tarša neturi didelės įtakos. Daugeliu atvejų mūsų geriamasis vanduo yra saugus ir kokybiškas.

Vis dėlto, specialistams kelia susirūpinimą šachtinių šulinių vandens sauga ir kokybė. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, individualiai geriamuoju vandeniu apsirūpina apie 20 % Lietuvos gyventojų. Dažniausiai jie naudoja grunto vandenį iš šachtinių šulinių ir negilių gręžinių, tačiau toks vanduo ne visuomet yra saugus vartoti. Taip yra todėl, kad į šulinius ir negilius gręžinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, jo kokybė labai priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, gręžinio įrengimo ir priežiūros, ūkinės veiklos. Grunto vanduo labiausiai užteršiamas dėl žemos ūkininkavimo kultūros, kai dirbamos žemės tręšiamos organinėmis ir mineralinėmis trąšomis nesilaikant rekomendacijų, o taip pat dėl netinkamai tvarkomų nuotekų.

Privačių šulinių ar gręžinių savininkai turėtų būti suinteresuoti ir patys užtikrinti, kad jų vartojamas geriamasis vanduo būtų saugus ir kokybiškas. Tačiau Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos šachtinių šulinių geriamojo vandens saugos patikrinimų, vykdytų 2010-2012 m., duomenimis, daugiau kaip pusės patikrintų šulinių vanduo neatitiko reikalavimų.

„Norėtųsi pažymėti, kad lyginant trejų pastarųjų metų patikrinimų duomenis, ženkliai pagerėjo tyrimų, ypač mikrobiologinių, rezultatai. Vis dėlto, problema išlieka gan aktuali. Žinoma, nustatę, kad vanduo nesaugus, apie tai nedelsiant informuojame pačius gyventojus, savivaldos institucijas, visuomenės sveikatos centrus. Gyventojams pateikiame ir rekomendacijų, kokių reikia imtis priemonių jų naudojamo geriamojo vandens saugai ir kokybei gerinti“, – teigė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė.

Pasak V.Galdikienės, šachtinių šulinių geriamasis vanduo turi būti skaidrus, neturėti pašalinio kvapo ar skonio. Todėl rekomenduojama ne rečiau kaip kartą per metus (geriau 2 k. – pavasarį ir rudenį) vandenį ištirti. Papildomai tyrimus būtina atlikti ir pastebėjus, jog pasikeitė geriamojo vandens skonis, kvapas ar spalva. Specialistės teigimu, šulinių vandenį rekomenduojama tirti gegužės mėnesį – birželio pradžioje, tyrimus atlikti akredituotuose, atestuotose laboratorijose.

„Jei geriamajame vandenyje nustatomos žarninės lazdelės ar enterokokai, padidinti nitratų, nitritų kiekiai, būtina vandenį virinti (bent vieną minutę) arba naudoti viešai tiekiamą ar fasuotą geriamąjį vandenį. Rekomenduojama nustatyti ir pašalinti taršos šaltinius. Tikėtinos priežastys – vandens užteršimas nuo šulinių aplinkos (pvz. trąšų, mėšlo, pūvančių gyvūninės kilmės ar augalinių liekanų laikymas netoliese, netinkamai įrengta, prižiūrima nuotekų sistema ir kt.). Nustačius priežastis, būtina taikyti atitinkamas koregavimo priemones: pašalinti taršos šaltinius, įrengti vandens filtrus, atlikti šulinių dezinfekciją“, – sakė vyriausioji specialistė V. Galdikienė.

2010 m. buvo atrinkti 1 222 šachtinių šulinių geriamojo vandens valstybiniai patvirtinamieji mėginiai, iš jų 747 (61 %) neatitiko reikalavimų. Cheminė tarša nustatyta 240 (37 %) mėginių (nitratai – 213, nitritai – 23, kitos cheminės medžiagos – 36 atvejais), mikrobiologinė – 507 (87 %) mėginiuose (E. coli –126, žarniniai enterokokai – 200 atvejų).

2011 m. buvo atrinktas 631 šachtinių šulinių geriamojo vandens valstybinis patvirtinamasis mėginys, iš jų 326 (52 %) neatitiko reikalavimų. Cheminė tarša nustatyta 152 (46 %) mėginiuose, mikrobiologinė – 174 (58 %).

2012 m. buvo atrinktas 731 šachtinių šulinių geriamojo vandens valstybinis patvirtinamasis mėginys, iš jų 281 (38 %) neatitiko reikalavimų. Cheminė tarša nustatyta 116 (32 %) mėginių (nitratai – 88, nitritai – 17, amonis – 23 atvejais), mikrobiologinė – 165 (45 %) mėginiuose (E. Coli – 92 atv., žarniniai enterokokai – 114 atvejų).

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba