Kodėl pacientams atstovauja tik ligų atstovai?
Lietuvos pacientų tarybos vietą užėmė ligoniai, radę laisvą nišą. Atrodytų, jie atstovauja visiems šalies pacientams, bet tarybą sudaro tik 30 pacientų organizacijų, ir visi jie – įvairių ligų atstovai. Tačiau argi pacientas yra tik vaistų gavėjas? Aš, pavyzdžiui, turiu du sūnus verslininkus, kurie moka daug mokesčių. Į juos irgi reikia investuoti, kad nesirgtų. Taip pat - į vaikus, moksleivius.
Pacientų tarybą turėtų turėtų sudaryti, tarkim, 29 atstovai tų, kuriems reikalingi švirkštai, sauskelnės, medikamentai, ir 29 – jaunimo, mokinių, vaikų darželių atstovai. Tokiu principu turėtų būti skirstomi ir pinigai, ateinantys į pacientų tarybą. Nemanau, kad daug svarbesni pinigai aparatūrai 80-metei senutei nei lėšos vaikų darželiui.
O žmogus dar net negimęs, dar motinos įsčiose, yra pacientas. Gimsta, ir iš karto – pacientas. Valstybė iš karto skaičiuoja pinigus jam aptarnauti. Vos pradėję dirbti visi mokame mokesčius valstybei už sveikatos priežiūrą, bet gal yra skirtumas, kiek kainuoja valstybei ligonis, pavyzdžiui, visą gyvenimą sergantis diabetu, ar tas, kuris praktiškai neserga. Kodėl vienas sutaupo valstybės lėšas (gyvendamas sveikai ir nesirgdamas) ir nieko už tai negauna? Draugė, gyvenanti Vokietijoje, pasakojo, kad vyrui buvo skirtas masažas, nes per metus nė karto nesusirgo, tad nors tokiu būdu gavo paskatinimą. Argi ko nors panašaus negalėtų būti ir Lietuvoje?
Užrašė Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
