Sveikuolių sąjungos viceprezidentė Kristina Ragauskaitė pasakoja, kas iš tiesų nutinka, kai sąmoningai kontroliuojamas pridėtinis cukrus ir greitieji angliavandeniai. Pasak jos, sprendimas keisti mitybą nebuvo drastiškas, greičiau neišvengiamas. Ilgainiui kaupėsi signalai, kuriuos daugelis linkę ignoruoti: nuolatinis nuovargis, energijos svyravimai dienos metu, potraukis saldumynams ir jausmas, kad „valgau lyg ir normaliai, bet savijauta vis tiek prasta“.
Kada supratote, kad cukraus ir greitųjų angliavandenių mityboje yra per daug? Kas paskatino pradėti kontroliuoti gliukozę nors esate sveika?
Nebuvo vieno konkretaus momento, greičiau palaipsniui suvokiau jau daugiau kaip prieš dešimt metų. Sveika gyvensena domėjausi visada, tačiau mano mityboje, kaip ir daugelio žmonių, netrūko greitųjų angliavandenių: baltų miltų, bulvių, saldumynų ir t. t. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad valgau normaliai, tačiau savijauta kalbėjo visai ką kita.
Nuo vaikystės buvau silpnesnės sveikatos, dažnai sirgdavau, o perkopus trisdešimt signalų tik daugėjo: prastas miegas, nuolatinis nuovargis, energijos svyravimai, nusilpęs imunitetas, stiprus potraukis saldumynams, žarnyno problemos. Tai pradėjo kartotis, tapo aišku, kad neatsitiktinai.
Nors man nebuvo nustatyta jokia diagnozė, pradėjau matyti mitybos ir savijautos ryšį. Būtent cukrus ir greitieji angliavandeniai palaikė šią būseną. Tada galvoje ir kilo paprastas, bet labai aiškus klausimas: jeigu jau dabar taip prastai jaučiuosi, kas bus toliau? Tai ir tapo lūžio tašku, paskatinusiu sąmoningai pradėti kontroliuoti gliukozę.
Kaip maitinotės iki pokyčių?
Gana įprastai: pusryčiai, pietūs, vakarienė ir dažni užkandžiai. Dominavo krakmolingos daržovės ir kruopos, pavyzdžiui, bulvės ar ryžiai, daug miltinių produktų: duona, bandelės, makaronai, kepiniai. Po beveik kiekvieno valgymo norėjau ko nors saldaus.
Nevengiau perdirbto maisto, kepto aliejuje, padažų ir alkoholinių gėrimų. Iš šalies atrodė, kad valgau kaip visi, tačiau organizmui buvo didelis krūvis: nuolatiniai gliukozės šuoliai ir perkrova. Vienintelis pozityvus dalykas tas, kad mėgau daržoves: salotas, sriubas, jų mityboje tikrai netrūko.
Kokius pirmuosius pokyčius pastebėjote atsisakiusi cukraus ir kas šiame procese buvo sunkiausia?
Pradžia buvo tarsi šokas, atrodė, kad staiga nebeliko, ką valgyti, kankino nuolatinis alkis. Tačiau jau po kelių dienų organizmas prisitaikė. O dar po kelių savaičių viskas pradėjo keistis. Pirmasis labai aiškus pokytis – energija. Atsikeldavau ryte be žadintuvo su didžiuliu energijos antplūdžiu, pagerėjo miegas, dingo po maisto atsirandantis nuovargis. Gana greitai visiškai natūraliai pradėjo kristi svoris, nors neribojau porcijų, kalorijų neskaičiavau.
Didžiausias iššūkis buvo keisti įpročius. Kava su desertu, duona ar garnyrai prie pagrindinių patiekalų yra daugelio ir tuo metu buvo mano kasdienybės dalis, todėl reikėjo išmokti kurti naują sistemą, atrasti naujus skonius ir receptus. Iš pradžių buvo nelengva, bet ilgainiui virto įdomia ir motyvuojančia kelione.
Kas visame šiame procese jus nustebino labiausiai, ko nesitikėjote pradėdama?
Labiausiai nustebino tai, jog cukraus atsisakius pasikeitė ne tik mano savijauta, bet ir gyvenimo pasirinkimai. Aš nesiekiau numesti svorio, tiesiog norėjau būti geresnės emocinės ir fizinės būklės. Žinoma, nudžiugau, kai rūbų dydis sumažėjo. Tačiau svarbiau yra tai, kad pradėjau atidžiau galvoti, ką dedu į burną, todėl teko planuoti maistą; padidėjusi energija paskatino dažniau sportuoti ir domėtis savimi. Pamačiau, kad keičiant mitybą keičiasi mintys, nuotaika, sprendimai, prioritetai, net interesai. Gliukozės kontrolė tapo mano darbu ir gyvenimo būdu.
Dažnai kalbate apie gliukozės šuolius. Kaip paprastai paaiškintumėt, kas tai yra ir kodėl jų kontrolė turi tokią didelę įtaką kasdienei savijautai, energijai ir potraukiui saldumynams?
Gliukozės šuoliai – tai staigūs cukraus kiekio kraujyje pakilimai ir kritimai. Jie vyksta visiems, tačiau problema prasideda tada, kai šie svyravimai tampa per dideli ir per dažni. Šuolius sukelia ne tik maistas, bet ir stresas, miego trūkumas, judėjimo stoka.
Kai cukrus kraujyje pakyla per greitai, organizmas bando jį „sutvarkyti“ išskirdamas insuliną – hormoną, kuris padeda cukrui patekti į ląsteles ir panaudoti energijai. Jei gliukozės labai padaugėja staiga (nuo maisto, streso ir t. t.), organizmas sureaguoja pertekliniu insulino kiekiu, nes siekia kuo greičiau atkurti pusiausvyrą. Dėl to cukraus lygis gali nukristi per staigiai. Tuomet žmogus ima jausti nuovargį, blogesnę nuotaiką, silpnumą, alkį ir stiprų norą vėl suvalgyti ką nors saldaus. Taip susidaro uždaras ratas. Būtent todėl gliukozės šuoliai taip stipriai veikia kasdienę savijautą ir energiją, juos reikia nuolat kontroliuoti net ir tiems, kurie mano, kad yra sveiki.
Kas jums asmeniškai padeda išlaikyti „cukraus detoksą“? Kokie įpročiai, struktūra ar natūralios priemonės naudingos, ypač pirmosiomis savaitėmis?
Labiausiai padeda struktūra: aiškus planas, leistini produktai namuose, iš anksto paruošti užkandžiai. Taip pat vidinis apsisprendimas, kodėl tai darau. Jau dešimt metų organizuoju visuotinį cukraus detokso iššūkį, kuris trunka 30 dienų. Tas pats ir iššūkio dalyviams – geriausiai sekasi turintiems vidinę motyvaciją, taip pat tiems, kurie susikuria ir laikosi taisyklių, kuriuos palaiko, o ne vien tik pasikliauja valia.
Ką patartumėt žmonėms, kurie skaito ir galvoja: „Aš valgau „normaliai“, nesergu diabetu, tai ne apie mane“?
Taip labai dažnai mąstoma. Kol kūnas pradeda siųsti aiškius signalus. Mes galime mokytis per džiaugsmą arba skausmą. Dauguma renkasi laukti skausmo. Tačiau nuovargis, prastas miegas, augantis svoris, nusilpęs imunitetas – jau signalai. Kuo anksčiau į juos atkreipiame dėmesį, tuo lengvesni ir džiugesni būna pokyčiai.