Klinikinis tyrimas jaunam vyrui tapo galimybe gyventi

Dalyvaudamas klinikiniame tyrime žmogus gali gauti patį naujausią gydymą, kuris įprastoje praktikoje galbūt bus prieinamas tik po kelerių metų, o kompensuojamas – dar vėliau. Pasak Rolando, svarbiausia – pozityviai mąstyti ir turėti drąsos priimti naujausius gydymo metodus, kuriuos pasiūlo gydytojai. 

„Į klausimą, kaip sekasi, visada atsakau: jeigu kalbamės, vadinasi, neblogai“, – su šypsena sako vyras, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenantis su skrandžio vėžio diagnoze.

Šiandien jis džiaugiasi galėdamas gyventi visavertį gyvenimą ir atvirai kalba apie sprendimą, kuris, jo įsitikinimu, iš esmės pakeitė ligos eigą – dalyvavimą klinikiniame tyrime. „Svarbiausia – pozityvi mąstysena ir drąsa priimti naujausius gydymo metodus“, – sako Rolandas.

Ligos pradžia buvo ilga ir sudėtinga

„Dėl skrandžio negalavimų gydžiausi trejus metus. Nustatė skrandžio opą, skyrė vaistų. Skausmas praeidavo, bet po kurio laiko vėl sugrįždavo. Kreipiausi į kitą gydytoją, kuris iš karto paėmė biopsiją. O juk skrandį gydžiausi trejus metus… Tuomet ir paaiškėjo onkologinės ligos diagnozė – skrandžio vėžys jau buvo išplitęs.“

Po pirmojo chemoterapijos kurso Panevėžyje išgirdęs itin nepalankią prognozę, Rolandas nusprendė kreiptis į Nacionalinį vėžio centrą.

„Pradžioje patekau pas vieną gydytoją, vėliau mane nukreipė pas gydytoją Editą Baltruškevičienę. Kai pasiūlė dalyvauti klinikiniame tyrime, net nesudvejojau. Kas čia blogo dalyvauti? Kita vertus, alternatyvos nebuvo. Jeigu tik yra galimybių, būtinai reikia dalyvauti.

Žinau, kad žmonėse dar yra abejonių, girdžiu sakant, kad kaip bandymų triušiai ten pacientai. Esu sutikęs žmonių, kurie iš viso gydymo atsisako išgirdę diagnozę. O juk reikia suprasti, kad neturime nei vieno vaisto, kad ir paprasčiausio, kuris nebūtų ištirtas klinikiniuose tyrimuose.

Turėtų tas nepasitikėjimas keistis po truputį. Jauni žmonės tikrai, manau, sutinka dalyvauti.

Man didžiausia problema buvo viduriavimas. Dozę sunkiai atitaikėme. Nesinorėjo mesti gydymo, todėl derinome vaistų dozę, viduriavimą stabdėme vaistais. Sunkiai, bet pavyko sureguliuoti.

Esu 48-erių, gavau invalidumo lygį, bet prašiau, kad leistų dirbti, ir dirbau tiek, kiek leido sveikata. Nenorėjau savęs nusirašyti,“ – pasakoja Rolandas.

Svarbu – artimųjų palaikymas

Didžiausias išbandymas buvo ne tik pati liga, bet ir žinia, kurią teko priimti visai šeimai.

„Pradžioje, kai išgirdau diagnozę, aišku, buvo didelis stresas. Visai šeimai – žmonai, vaikams, jie dar buvo paaugliai. Pasėdėjome, pasikalbėjome ir nusprendėme: verksi ar neverksi – situacijos nepakeisi. Kitaip nebus.

Labai daug reiškė šeimos palaikymas. Kiekvieną dieną padrąsindavo. Juk būna, kad iš lovos negali išlipti, o bendromis jėgomis, pasikalbant, palaikant – įveikiama ir tai.

Kol nesusiduri su liga, atrodo, kad jos tarsi nėra. O kai pats susiduri, pamatai, kiek daug žmonių ji paliečia. Atrodo, kokį kanalą įsijungtum, viskas apie vėžį. Daug informacijos viešojoje erdvėje,“ – dalijasi Rolandas.

Paskirtas ir chirurginis gydymas

Šiandien po operacijos praėjo jau aštuoneri metai. „Pašalino trečdalį skrandžio. Prieš operaciją chirurgas pasakė, kad viską pamatys tik operacijos metu, nes buvo metastazių kepenyse. Operacija pavyko gerai. Per tris–keturis mėnesius visiškai atsigavau.

Šiek tiek užtruko, kol pripratau prie maisto – pradėjau nuo kelių šaukštų košės. Dabar valgau viską – ir lašinukų, ir dešros.

Tyrimus darydavome kas pusmetį. Aišku, likus porai savaičių iki jų visada atsiranda nerimo. Tačiau kol kas visi rezultatai geri, skrandis apžiūrėtas ir iš vidaus.

Noriu palinkėti viena – kad žmonės nustotų galvoti, jog jie yra bandymų triušiai. Juk nebe tie laikai. Patiems žmonėms reikia keistis,“ – sako Rolandas.

***

Nacionalinio vėžio centro Klinikinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Edita Baltruškevičienė sako, kad klinikiniai tyrimai šiandien yra viena svarbiausių šiuolaikinės onkologijos pažangos dalių:

„Klinikiniai tyrimai yra inovacijų nešėjai. Onkologijoje kiekviena papildoma gydymo galimybė gali prisidėti prie ilgesnio ir kokybiškesnio paciento gyvenimo. Dalyvaudamas klinikiniame tyrime žmogus gali gauti patį naujausią gydymą, kuris įprastoje praktikoje galbūt bus prieinamas tik po kelerių metų, o kompensuojamas – dar vėliau.

Tai galimybė išbandyti naujus gydymo metodus, inovatyvius vaistų derinius, pažangius dozavimo režimus. Visų klinikinių tyrimų tikslas – geriau suprasti ligą ir surasti veiksmingesnius gydymo būdus pacientams.

Rolando istorija puikiai parodo, kad ryžtas, pasitikėjimas gydytoju ir siekis pasinaudoti visomis gydymo galimybėmis gali iš esmės pakeisti ligos eigą.

Galimybė dalyvauti klinikiniame tyrime gali atsirasti įvairiais gydymo etapais – diagnostikos, chirurginio gydymo, radioterapijos, sisteminio gydymo ar stebėsenos metu. Aptardami kiekvieno paciento gydymo planą visuomet įvertiname, ar jis atitinka konkretaus klinikinio tyrimo kriterijus, ir, jei tokia galimybė yra, ją pasiūlome.

Nacionalinis vėžio centras aktyviai bendradarbiauja su farmacijos kompanijomis ir akademiniais partneriais, siekdamas Lietuvos pacientams sudaryti kuo daugiau galimybių dalyvauti tarptautiniuose tyrimuose ir gauti inovatyvų gydymą. Informacija apie vykdomus klinikinius tyrimus skelbiama Nacionalinio vėžio centro interneto svetainėje, tačiau svarbiausias informacijos šaltinis išlieka gydantis gydytojas. Jis geriausiai žino paciento situaciją ir gali įvertinti, ar konkretus tyrimas jam tinka.

Klinikiniame tyrime dalyvaujantis pacientas laimi dvigubai – ne tik gali gauti naują gydymo metodą, bet ir yra kur kas atidžiau stebimas nei įprastai. Dažniau atliekami kraujo ir kiti diagnostiniai tyrimai, todėl sveikatos būklė vertinama itin kruopščiai.

Žinoma, dalyvavimas klinikiniame tyrime reiškia ir didesnį įsitraukimą – gali tekti dažniau atvykti į gydymo įstaigą, atlikti daugiau tyrimų ar procedūrų. Todėl prieš priimdamas sprendimą kiekvienas pacientas išsamiai supažindinamas su tyrimo eiga, galima nauda ir rizikomis.

Vienas dažniausių klausimų – ar klinikiniame tyrime pacientas gali negauti gydymo. Visuomet žiūrima saugumo ir naudos pacientui. Net jei tyrime naudojamas placebas, jis taikomas kartu su standartiniu gydymu, o ne vietoj jo.

Kitas dažnas nuogąstavimas – galimas gydymo šalutinis poveikis. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad kiekvienas vaistas, tiek naujas, tiek daugelį metų vartojamas, gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. Klinikinių tyrimų metu pacientai yra labai atidžiai stebimi, todėl į bet kokius sveikatos pokyčius reaguojama nedelsiant. Svarbiausia laiku informuoti gydytoją ir vadovautis jo rekomendacijomis.

Prieš dešimtmetį klinikiniai tyrimai daugeliui pacientų atrodė nepažįstami ir keliantys nerimą. Dažniausiai baimę keldavo ne pats tyrimas, o nežinojimas – kas laukia, ar gydymas bus saugus, ar jis tikrai gali padėti. Šiandien matome teigiamą pokytį – pacientai tampa aktyviais savo gydymo partneriais. Jie domisi galimybėmis, klausia apie klinikinius tyrimus ir nori suprasti, kokią naudą jie gali suteikti. Atviras pokalbis ir aiški informacija padeda priimti sprendimą, kuris geriausiai atitinka paciento situaciją ir lūkesčius.

Mūsų tikslas – kad kiekvienas pacientas, prieš priimdamas sprendimą, gautų visą reikalingą informaciją apie klinikinio tyrimo eigą, galimą naudą ir rizikas. Tik gerai informuotas žmogus gali priimti sprendimą, kuris jam yra tinkamiausias.“