Dietų antikoje laikėsi net graikai bei romėnai, tačiau tuo metu žodis dieta buvo siejamas ne tiek su fizine žmogaus išvaizda, kiek su ištisu gyvenimo būdu.

„Dietų laikymasis tuo metu buvo siejamas su fizine ir psichine žmogaus sveikata. Neigiamą prasmę dieta įgijo XIX amžiuje. Tuo metu didesnis dėmesys buvo kreipiamas ne į žmogaus vidų, o į išorę, todėl dietų industrija įgavo pagreitį“, – bbc.co.uk aiškino Louise Foxcroft, istorikas bei knygos apie dietų istoriją (Calories and Corsets: A History of Dieting Over 2,000 Years) autorius.

Siūlome susipažinti su ištisu sąrašu keisčiausių ir nesveikiausių dietų, kokias tik žmonija per savo istoriją yra sugalvojusi.

Maisto sukramtymo ir išspjovimo dieta

XX a. pradžioje amerikietis Horace Fletcheris sumąstė, kad geriausias būdas mesti svorį – laikytis maisto sukramtymo ir išspjovimo dietos. Šio veikėjo garbei toks lieknėjimo būdas buvo pavadintas fletcherizmu.

Dietos esmė buvo tokia – kramtyti maistą tol, kol visas jo „maistingumas“ yra pasisavinamas, o likusią pluoštinę medžiagą išspjauti lauk. H. Fletcherio dieta aiškiai numatė ir kiek kartų maistas turi būti kramtomas iki išspjaunant jo likučius, pavyzdžiui, česnakas turėjo būti kramtomas ne mažiau kaip 700 kartų. Ši dieta XX a. pradžioje buvo itin populiari ir turėjo daug pasekėjų, tarp jų buvo ir tokie žymūs to laiko rašytojai kaip Henry James ir Franz Kafka.

Laikantis šios dietos taip pat buvo numatyta, kad tuštintis reikės tik kartą per dvi savaites, o išmatos „kvepės kaip šilti sausainiai“. Kaip pastebi istorikas L. Foxcroft, šios dietos iniciatorius H. Fletcheris tam, kad iliustruotų, kaip atrodo išmatos laikantis jo sugalvotos dietos, su savimi nešiodavosi savo išmatų pavyzdį.

Kaspinuočių dieta

XX a. pradžioje savo pasekėjų rado ir dar viena keista dietos forma – kaspinuočių valgymas. Yra manoma, kad šios dietos laikėsi garsi operos solistė Maria Callas, tačiau iki šiol nėra duomenų, ar tai tebuvo sukurtas mitas, ar realybė.

Šios dietos besilaikantys vartojo piliulių pavidalo jautienos kaspinuočius, kurie, kaip buvo tikima, pasiekę žarnyną įsisavindavo maistą. Svoris mažėdavo dėl prasidėjusio vėmimo arba viduriavimo.

Kai žmogus pasiekdavo savo trokštamą svorį, išgyvendinti kaspinuočius iš savo organizmo jis galėdavo išgerdamas antiparazitinę piliulę. Tiesa, toks bandymas atsikratyti kaspinuočiu galėjo sukelti pilvo ir tiesiosios žarnos komplikacijų.

Kaspinuočių dieta buvo ypatingai rizikinga, nes kaspinuotis gali užaugti iki 9 metrų ilgio ir sukelti galvos skausmus, akių problemas, meningitą, epilepsiją.

„XIX a. viduryje dietos tampa dideliu verslu“, – pastebi maisto istorikė Anne Gray. Jos teigimu, tai lemia ir vis labiau įmantrėjančios reklamos, siūlančios vis daugiau dietinių produktų.

Arseniko dieta

XX a. ėmė populiarėti ir įvairūs vaistai bei tabletės. Juose naudota nemažai pavojingų sudedamųjų dalių tokių kaip arsenikas bei strichninas.

Reklama

„Šios medžiagos buvo reklamuojamos kaip paspartinančios medžiagų apykaitą, panašiai, kaip tai daro amfetaminas“, – pasakojo istorikas Foxcroft.

Nors arseniko kiekiai tabletėje buvo maži, tačiau tai vis tiek buvo labai pavojinga. Dažnai dietos besilaikantys vartojo daugiau šių tablečių nei buvo rekomenduojama, nes manė, kad didesnis jų kiekis padės numesti daugiau svorio. Taip pat arsenikas dažnai būdavo neminimas kaip sudedamoji piliulių dalis, todėl dalis žmonių nežinojo, ką tiksliai jie vartoja.

„Tuo metu dauguma nuodų buvo silpnai kontroliuojami ir jų prieinamumas buvo gana lengvas“, – teigė Foxcroft. Dauguma žmonių, norėdami numesti svorio, lengvai pakliūdavo į įvairias šarlatanų žabangas.

Acto dieta

Į dietų žabangas pakliūnančios įžymybės nieko naujo nereiškė ir istoriniais laikais. Lordas Baironas buvo vienas tų, kurį žmonės garbino kaip dietų ikoną, nes būtent jis atkreipė visuomenės dėmesį, kaip laikantis dietos galima numesti svorio.

Kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet žmonės norėjo būti panašūs į žvaigždes. Baironas sunkiai dirbo siekdamas išlaikyti savo gerą figūrą. Poetas XIX a. pradžioje išgarsino acto dietą, kurios pats laikėsi. Kasdien savo kūno švarą poetas palaikydavo išgerdamas acto ir suvalgydamas bulvių.

Šalutinis šios dietos poveikis – vėmimas ir viduriavimas. Dėl šių šalutinių poveikių ir Bairono įtakos paaugliams buvo nerimaujama, kokį poveikis jis jiems padarys. Romantikai šios dietos laikėsi ir dėl to, kad vartodami actą su ryžiais tikėjosi įgauti baltą odos atspalvį, kuriuo pasižymėjo poetas.

Gumos dieta

XIX a. viduryje dėl industrinės revoliucijos ir masinės produkcijos ėmė augti gumos poreikis. Guma imta naudoti kelnaitėse ir korsetuose. Tokie apatiniai drabužiai, kaip buvo manoma, sukelia prakaitavimą ir lemia svorio kritimą.

Kaip pastebi istorikas Foxcroft, tokius apatinius dėvėjo tiek moterys, tiek ir vyrai. Pašalinis tokios dietos poveikis – kūno atsparumo sumažėjimas infekcijoms.

„Tame laikotarpyje įvairūs panašūs įrenginiai buvo reklamuojami kaip padedantys numesti svorio“, – konstatuoja istorikas. Jeigu nebūtų prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas, kurio metu reikėjo gumos, galbūt gumos korsetai ir kelnaitės būtų naudojamos dar ilgesnį laiką nei tai tęsėsi tuo periodu.