Pripažinkime – ne kartą ir ne du staiga užsinorėdavome ko nors skanaus. Traškančio, tirpstančio burnoje, itin mėgstamo gardumyno. Kartais – net konkretaus produkto. Bulvių traškučių pakelio, vytinto kumpio griežinėlio, šokolado batonėlio su fantastiško skonio įdaru ar bent vienos stiklinės dietinės kolos. Šį „maistinį“ troškimą dažnai sau patyliukais pateisindavome sutrikusia hormonų pusiausvyra (iš tiesų, kartais jai sutrikus, norime aštraus, sūraus ar saldaus maisto), organizmo energijos ar maisto medžiagų trūkumu, net bloga nuotaika. Be to, populiarėja nauja mitybos kryptis – intuityvus valgymas. Valgau ko noriu ir kiek noriu. O dabar būtent norisi to šokoladinio batonėlio spalvingoje pakuotėje.

Visgi dažniausiai hormonų pusiausvyra, energijos trūkumas ar prasta nuotaika čia niekuo dėta. Kad ir kaip būtų liūdna, prie daugybės priklausomybių rūšių šiuolaikiniame pasaulyje prisidėjo ir dar viena – priklausomybė nuo maisto. Valgome ne todėl, kad reiktų patenkinti būtinus organizmo poreikius, bet dėl to, kad mums skanu. Todėl, kad užkandžiai ir gėrimai tapo mūsų kultūros ir bendravimo dalimi. Be galo malonia. Ir nors daug kas priklauso nuo mūsų pasirinkimo ar valios, maisto gamintojai čia bus ne ką mažiau pasistengę. Juk išbandęs, paskanavęs, pamėgęs populiarių prekės ženklų gaminius, jų vis norėsi ir norėsi. O kai skonis atsibos, net nepastebėsi, kaip sudėtyje pasikeis viena ar kita medžiaga. Dėl to vėl rinksies tą produktą iš parduotuvės lentynų. Ir tokiai nebyliai priklausomybei sukelti naudojama daugybė triukų. Pradedant rinkodaros priemonėmis – reklamomis, išvaizdžiomis pakuotėmis, konkursais, geriausiai matomomis ir pasiekiamomis vietomis prekybos centruose. Baigiant žmogaus psichologijos ir fiziologijos tyrinėjimais. Tam kompanijos pasitelkia pačius geriausius mokslininkus ir išleidžia daugybę pinigų.

Didžiosios maisto gamintojų kompanijos investuoja milžiniškus pinigus į mokslinius eksperimentus. Dienraščio „The New York Times“ korespondentas Michael Moss paskyrė ketverius metus išsamiam tyrimui. Tyrimo tikslas - išsiaiškinti, kokias priemones ir metodus naudoja maisto gamintojai tam, kad vartotojas norėtų pirkti jų produkciją. Pačiam autoriui procesas panėšėjo į detektyvinę istoriją. Interviu su mokslininkais, kadaise dirbusiais maisto pramonės srityje, svečiavimasis tokiose kompanijose, kaip „Nestle“, „Coca-Cola“ ir kt., įžvalgos ir eksperimentai. Galų gale viskas sugulė į knygą. Knygą apie maistą, priklausomybę jam, žmogaus silpnybes ir triukus, kurių net neįtarėme egzistuojant.

Tiesa tokia, kad žymiausi mokslininkai į vieną vietą sudeda mokslą, matematinius skaičiavimus, analizes, visą savo energiją ir laiką, kad sužinotų tam tikro produkto tobulas druskos, cukraus, riebalų proporcijas, fizikochemines savybes. Viskas tam, kad, vaizdžiai pasakius, produktas nuskraidintų mus į Mėnulį ir atgal. Kad iššluotume visas prekybos centrų lentynas, norėtume ir norėtume. Bei padarytume didžiulį pelną įmonei.

Štai keli paprasti metodai, ant kurių kabliuko nors kartą esame užkibę visi.

„Krimst“ teorija

Kuo užsiimame, kai žiūrime mėgstamą serialą ar filmą? Kai susitinkame su draugais arba kai neturime ką veikti? Taip, mėgaujamės filmu, bendraujame ir užkandžiaujame. Nes tai be galo malonu ir jau tapo mūsų kasdieninės veiklos dalimi. Kodėl? Todėl, kad traškūs užkandžiai sukelia malonius jausmus ir visa tai paprasčiausiai nulemta mūsų fiziologijos. Kramtant traškius užkandžius, su kiekvienu krimstelėjimu jaučiamas malonus garsas. Jis sklinda žandikauliu, pasiekia mūsų ausis, perduodamas nervų sistemai. Įrodyta, jog „krimst“ garsas atpalaiduoja nervų sistemą, numalšina stresą, mažina įtampą, padeda susidoroti su nuovargiu, netgi sumažina pulsą, širdies susitraukimų dažnį. Kuo traškesys didesnis, tuo mums maloniau ir ramiau.

„Krimst“ svarbą įrodė ir viena stambi kompanija „Unilever“. Jų mokslininkai nustatė, kad skonis nėra pagrindinis faktorius, lemiantis pomėgį bulvių traškučiams. Esmė yra juos kramtant girdimas garsas. Vartotojai visiškai nesusimąsto, jog skleidžiamas maisto garsas jį kramtant gali turėti tokią didelę įtaką jų valgymo įpročiams. Tuo metu maisto pramonės specialistai kuria įvairių formų ir traškumo gaminius. Kad tik mums būtų maloniau.

Dar daugiau, valgant traškius, lengvus užkandžius, sukuriamas apgaulingas pojūtis. Traškutis lengvas, greitai sukramtomas ir taip pat greitai dingsta burnoje. Smegenys gauna apgaulingą signalą, kad jokių kalorijų organizmas negavo ir galima valgyti dar. Kol bus suvartota visa pakuotė. Žinoma, didelė pakuotė, nes tokią labiau apsimoka pirkti.

Tirpsta burnoje

Turbūt nustebsite, bet tam, kad būtų padidintas produkto mėgstamumas ir perkamumas, tyrinėjama net žmogaus burnos struktūra, receptorių jautrumas. Štai „Nestle“ mokslo ir plėtros skyrius nagrinėjo atpažinimo mechanizmus burnos ertmėje. Ieškota idealiausios formos, struktūros užkandžio, kuris pasiektų tinkamus burnos ertmės, liežuvio receptorius ir perduotų smegenims informaciją ne tik apie malonų skonį, bet ir apie malonią tekstūrą. Po trejų metų „Nestle“ paskelbė apie naują savo gaminį. Įmantraus šokolado forma buvo pagrįsta burnos geometrija. Atsižvelgta į tam tikrus burnos paviršius, kurie pagerina tirpimo burnoje pojūtį, taip pat paliekant pakankamai erdvės skonio ir kvapo sklidimui.

Reklama

Dėl tos pačios priežasties daugiausiai šokoladukų yra apvalios, glotnios formos. Nustatyta, kad valgant kampuotą šokoladą, vartotojas nepatiria tokio pasitenkinimo, kaip valgant apvalius šokoladukus. Apvalus šokoladukas tampa malonesniu, komfortiškesniu potyriu, be to, atrodo gražiau ir patraukliau.

Tobulas druskos, riebalų ir cukraus santykis

Druska, cukrus ir riebalai yra pačios paprasčiausios maisto medžiagos, kurios mus skatina vartoti tam tikrus produktus. Tiksliau, vartoti skatina tobulos šių medžiagų proporcijos. Mokslininkai valandų valandas praleidžia tyrinėdami, kokios proporcijos sukelia didžiausią malonumą valgant, ir panaudoja tai gaminio receptūroje.

Kadangi žmogaus skonio receptoriai linkę priprasti prie skonio, kartais ta receptūra pakeičiama. Kaip, pavyzdžiui, ir pakuotė.

Nustatyta, kad kai kuriems žmonėms cukrus, druska ir riebalai, gaunami su tam tikru maistu, smegenyse sukelia tokius pačius neurocheminius procesus, kaip ir narkotinės medžiagos, ir išsivysto į priklausomybę. Nepaisant etikos stokos, tai puikus motyvas padidinti pardavimus.

Tęsiant apie skonį, prisiminkime, kad daugelio populiarių maisto produktų skonis turi išlikti ilgą laikotarpį nepakitęs. Išvežiojus į kitas šalis, sandėliuojant, išparduodant gaminį, skonio savybės turi išlikti tokios pat geros ir patrauklios. Natūraliomis priemonėmis tai pasiekti būtų sunku. Vien riebalai ilgainiui linkę stipriai apkarsti. Ir čia į pagalbą pasitelkiami konservantai, antioksidantai, skonio stiprikliai. Iš esmės užrašas „Natūralaus skonio“ reiškia tik tai, kad gaminyje esama cheminių medžiagų, kurios paslėps skonio defektus. Arba tiesiog sukurs tam tikrą produkto skonį. Smegenys bus apgaunamos ir mes jausime skonį, kuris net neegzistuoja natūraliai. Priešingu atveju, be skonio pagerinimo ir stipriklių, niekas produkto nepirktų ir nevalgytų. Skonis būtų siaubingas, pakuotę norėtųsi tiesiog išmesti.

Štai „Kellog’s“ reporterį Michaelį Mossą pakvietė paragauti specialių jų labiausiai perkamų produktų versijų. Be druskos ir kitų priedų. Esant tradiciniam skoniui, reporteris cukrinius sausų pusryčių žiedus galėdavo valgyti diena iš dienos – su pienu, jogurtu, sultimis, vienus. Tačiau be druskos jie buvo tragiško skonio, strigo gerklėje, juos buvo sunku praryti, jautėsi metalo poskonis. Įdomu tai, kad gaminant maistą neišvengiama jo sąlyčio su metalu. Druska pasirodė idealiausias metalo poskonio maskuotojas.

Žinoma, klystume teigdami, kad visi maisto gamintojai - savanaudžiai ir beširdžiai. Štai pastaraisiais metais tikrai nemažai kompanijų nusprendė pasukti vartotojui priimtinesniu keliu – mažino cukraus, druskos, sintetinių komponentų kiekį. Sausainiai žymimi žaliomis etiketėmis, bylojančiomis apie natūralius produktus ar neapdorotus grūdus, bulvių traškučiai – specialiomis gamybos technologijos žymomis apie triskart mažesnį riebalų kiekį. Populiariausi gėrimai – užrašais apie natūralius saldiklius ir konservantų nebuvimą.

Visgi maisto produktų kūrimas pradeda panašėti ne tik į gamybos procesą, bet apskritai į kūrybos procesą, sujungiantį žmogaus psichologiją, fiziologiją, gaminio savybių ir skonio kūrimą bei technologijas. Tai, ką mes valgome, po truputį tampa ne tik energijos ar maisto medžiagų šaltiniu, bet ir dar viena priklausomybe, mada, skatinančia išsiskirti endorfinus, leidžiančią pajusti malonumą. Kartais išsivystančią į diabetą, širdies ligas ar nutukimą.

Šaltiniai:

https://www.cbc.ca/news/health/story/2013/03/05/f-vp-crowe-food-addiction.html

Effects of dietary glycemic index on brain regions related to reward and craving in men¹,²,³,⁴ Belinda S Lennerz, David C Alsop, Laura M Holsen, Emily Stern, Rafael Rojas, Cara B Ebbeling, Jill M Goldstein, and David S Ludwig