Kanaruose gyvenančios lietuvės jaunatviškumo receptai(1)

Daugelis sutikę Giedrę Kuprijanovienę pagalvoja, kad jai gali būti 25-eri metai. O jeigu kartu su ja atlieka jogos asanas, kvėpavimo pratimus, pamano, kad turi reikalų su dar visai jauna mergina. Iš tiesų Giedrei 39-eri. Tačiau metai čia nėra tiek svarbūs. Nėra tiek svarbu ir tai, kad ant jos veido nebent su lupa išeitų įžvelgti raukšlelių. Svarbu tai, kad moteris sako atradusi savo ramybės ir laimės kelią ir negaili jį parodyti kitiems.

Reklama

Sustoti privertė pašlijusi sveikata

Prieš dvejus metus G. Kuprijanovienė išvyko gyventi į Italijos miestą Milaną, o paskui į Kanarų salyno salą Fuertaventurą. Čia ji dirba SPA centre, klientams atlieka natūralias grožio procedūras, kurių išmoko, kai domėjosi kinų medicina. Ispanijoje Giedrė gyvena jau ne pirmąkart. Prieš aštuonerius metus ji dirbo turizmo srityje ir taip pat gyveno čia. Vėliau moteris įsisuko į kitokio pobūdžio veiklą – dirbo banke. Kaip tik tuo metu jos gyvenime ir įvyko lūžis, kurį jai pavyko įveikti ir po kurio, kaip ji pati sako pastebėjusi, nustojo senti.

„Išbėgau pabėgioti, tačiau grįžti teko jau su taksi, mat surakino klubo sąnarį. Supratau, kad labai seniai nebesimankštinau. Nuo vaikystės visą laiką šokau pramoginius šokius, vėliau užsiėmiau kitu sportu. Studijų laikais vėl sportavau, bet kai pradėjau dirbti, nustojau visai sportuoti ir vieną dieną pasirodė rezultatas, – pasakojo Giedrė. – Gydydamasi susivokiau, kad dirba tik mano smegenys, o kūnas kenčia. Todėl staigiai padariau posūkį į kūną. Pirmoji patirtis buvo tada, kai gyvenau Ispanijoje ir sutikau itin guvų 70-metį vyruką. Buvo sunku patikėti jo proto šviesumu, kūno lankstumu ir humoro jausmu. Kiekvienas jaunuolis galėjo jam viso to pavydėti. Aš, aišku, pradėjau domėtis, kokia jo jaunystės paslaptis. Jis paaiškino, kad joga. Tada ir pagavau tą siūlo galą. Taip ėmiau domėtis joga,  meditacija, cigun technika.“

Kankino minčių spiečiai

Tada Giedrė savo pagrindine problema įvardijo polinkį nuolat analizuoti ir mąstyti daugiau nei reikia darbe arba šeimoje.

„Nuo to minčių srauto pavargdavau. Paskui pradėjau studijuoti kinų mediciną ir suradau atsakymus į asmeninius klausimus, kurie paveikė mano gyvenimo kokybę ir bendrą pasaulėžiūrą“, – aiškino Giedrė.

Ji ginčytųsi su tais, kurie tikintų, kad galvoti be atvangos yra protingo žmogaus ženklas. Atvirkščiai, protingas žmogus esmines tiesas suvokia be nerimastingo galvojimo. O rūpinimasis savo kūnu - anaiptol ne tuštutės bruožas.

„Fizinis kūnas - svarbus įrankis, ir kai į jį nekreipi dėmesio, netinkamai elgiesi su juo – nepamankštini, nepamaitini tada, kai jam reikia, nesiskaitai su jo poreikiais, labai greitai jis parodo, koks svarbus jis mūsų gyvenime. Kūnas paprasčiausiai atsisako tarnauti. Vieną dieną tai atsitiko ir man: tiesiog nebegalėjau vaikščioti. Supratau, kad be kūno man nebemielas gyvenimas, kad nenoriu sutikti su tuo, kad sėdėčiau vežimėlyje. Tuomet pradėjau gerbti kūno poreikius labiau nei visa kita“, – dėstė moteris.

Itin svarbu geras mokytojas

Gyvenimo priversta sustoti ir pasitraukti nuo jo tempo G. Kuprijanovienė ėmė

vis labiau į save įsiklausyti, domėtis Rytų siūlomais sveikatinimosi šaltiniais. Tuo tarpu ji sutiko savo kinų medicinos mokytoją, kurios įsteigtoje mokykloje Lietuvoje dar labiau gilino savo žinias. Ilgainiui domėjimasis sveikata tapo ir Giedrės pragyvenimo šaltiniu.

„Pradedant savo sveiką gyvenimo kelią rekomenduoju turėti mokytoją, kuris prižiūrėtų, kaip mankštinatės. Paskui po truputį viskas jau gali tapti geru įpročiu, suteikiančiu jėgų, sveikatos, ramybės, tikėjimo savimi ir gyvenimo tėkme“, – siūlo Giedrė.

Gyvenimo ratas

Giedrė sako, kad jos gyvenimo ratas apsisuko ir ji vėl atsidūrė Kanaruose. Jaunatviška moteris neslepia – daug laimės jai suteikia jos mylimasis, su kuriuo ji pagaliau yra kartu. Įsimylėjėliams teko daug išbandymų: ir laiku, ir atstumu, ir aplinkybėmis.

„Negaliu pamiršti ir nepasakyti, kad daug prie grožio ir jaunystės prisideda vyras. Jo bučiniai ir paglostymai – geriau nei bet kokie SPA malonumai. Jis man pats juokais tai primena, – šypsosi G. Kuprijanovienė. – Gera atmosfera namie, vidinis harmoningas ryšys – visa tai atsispindi ir išorėje. Kai išmokau gyventi harmonijoje su savimi, išgirsti save, priimti save ir mylėti.“

Giedre, papasakokite, kaip čia taip pavyksta suklaidinti žmones, kad jie pamano, jog esate bent dešimčia metų jaunesnė?  

Šiaip nustembu, kai žmonės mane pagiria ir klausia, ar esu sveikuolė. Ne visai. Kartais išgeriu kavos. Pradėjusi užsiiminėti joga ir vesti jos užsiėmimus pajutau skirtumą, kaip sustiprėjo organizmas.  Galvoju, jeigu būčiau visa, ką žinau dabar, žinojusi anksčiau, būčiau net sveikesnė. Ir nereikia manyti, kad tai įmanoma tik Kanaruose. Aš visus tuos pokyčius pajutau Lietuvoje. Tik tam reikia skirti laiko ir turėti kantrybės daryti tai nuolat.  Joga ar cigun galima daryti visur - namie ar gamtoje - ir stengtis ne mažiau nei 40 minučių. Kai pradėjau užsiiminėti joga, nustojau sirgti virusinėmis ligomis. Tad Lietuvoje tai labai aktualu.

Bet šiaip svarbiausia sveikatai ir jaunatviškumui yra tikėti savimi ir gyvenimo tėkme.

 Kiek reikia laiko skirti sau, kad žmogus galėtų atrodyti dešimčia metų jauniau?

 Kiekvienam individualiai. Aš sau skiriu bent dvi valandas kasdien. Jeigu įmanoma, reiktų porą valandų skirti laiko sau. Galima ir vėliau, kai tik yra laisvo laiko. Reguliariai dirbant rezultatai pasijunta jau po mėnesio – tada pajunti kitą sveikatos ir gyvenimo kokybę.

Bet iš kur rasti šiuolaikiniam žmogui tiek laiko?!

 Tai nėra daug. Juk tai ne sporto salė, kai reikia imti ir bėgti, lieti prakaitą. Čia viskas palaipsniui. Iš pradžių įvedi organizmą. Juk iš ryto ką tik atsibudusio organizmo nepradėsi skubinti, spausti  jo. Tai nėra sveika. Reikia po truputį įvesti, palaipsniui, lėtai. Asanų esmė ta, kad reikia lėtai per kvėpavimą sušildyti iš pradžių kūną, kad negautumėte traumų. Pratimus geriausia daryti toms vietoms, kuriose yra problemų, išjudinti jas, kad ten eitų energija. Viskas pasiekiama per kantrybę ir laiką.

 Pradėjęs nuo mažiau ilgainiui imi suvokti, kad norisi daugiau. Čia kaip ir pradėti skaityti įdomią knygą. Pirma perskaitai penkis puslapius, o paskui norisi daugiau ir daugiau. Tada bėga valandos. Tada gali atsisakyti kitų prioritetų, kitų dalykų. Kartais atrodo, kad geriau nepavalgyti, atsisakyti gero filmo ar kitų malonumų. Visa tai pavyksta automatiškai.

 Kiek valandų miegate?

 Man reikia ir meditacijų, kurių 1 valanda atstoja nakties miegą. Bet tai labai individualu. Svarbu ramus, kokybiškas miegas, o kai nepadarau jogos, miegas būna prastesnis ir nepailsiu taip, kaip tą dieną, kai nepatingiu padaryti jogos. O šiaip stengiuosi atsigulti prieš vidurnaktį ir keltis apie 8 val.

Kaip maitinatės?

 Jeigu turi gerą mokytoją, imi suprasti, kad energijos gali užsikrauti per pratimus. Tada keičiasi ir maisto racionas. Klausai organizmo ir jau iš jo gauni informacijos. Tada norisi mažiau valgyti, nes organizmas prisipildo deguonies, būni žvalus ir nereikia kavos puodelio. Dirba ir skrandis, ir diafragma, ir pilvo raumenys.

Pavyzdžiui, šiandien ryte išsispaudžiau bananų, kivių ir mango sulčių. Ir... neatsisakiau kavos. Kartais man vis dar norisi mažo puodelio kavos. Tada padarau pratimus ir toliau dieną stengiuosi valgyti sveikesnį maistą, daugiau daržovių. Jaučiu, kad jeigu suvalgau mėsos, pasijuntu apsunkusi. Tad mėsos valgau labai retai, mieliau renkuosi žuvį ir labai gerai jaučiuosi.

Saldumynus taip pat valgau. Bet ne taip, kaip jaunystėje – ne tortus ar pyragaičius. Valgau riešutus su medumi, džiovintus vaisius. Juk ir saldumynų reikia.

Ar tenka valdytis susilaikant nuo sunkesnio maisto, nuo to, kas dažniausiai vadinama skanu?

Nereikia nieko daryti per prievartą – tiesiog įsiklausyti į organizmą. Manęs prie nesveiko maisto nebetraukia visiškai. Per prievartą nieko nepadarysi.

 Kokie santykiai su rūkalais ir alkoholiu?

 Gerai, kad niekada tai manęs netraukė. Jeigu žmonės nebegali be to ir laukia iš to kokių nors efektų, tai jau yra negerai. Manau, kad yra kitų būdų gauti tuos efektus.

Jeigu būni šalia gamtos, valgai maistą iš gamtos, intuicija ima teisingai vedžioti ir neveda prie žalingų įpročių.

 Kaip pavyksta išvengti raukšlių? Gal kartais prie jūsų grožio prisideda botoksas ar kokios nors kitos invazijos?

 Nesu plastinės chirurgijos šalininkė, nebent labai reikėtų sudarkytą kūną pataisyti. Manau, kad raukšlės atsiranda nuo požiūrio į gyvenimą, kai dėl smulkmenų imame graužtis, gadinti sau gyvenimą dėl įvykių, kurių negalime pakeisti. Geriau tada neapkrauti sau galvos ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, nesitikėti, kad viskas vyks pagal tavo logiką. Gyvenimas turi savo logiką. Geriau atsiskirti nuo savo ego – tada geriau jauti aplinką. Tada ir gyventi lengviau. Neatsiranda rūpesčių ir kartu - raukšlių.

O raukšlės, kurios atsiranda dėl žmogaus veido formos, nuo juoko, yra gražios raukšlės. Jeigu žmogus vidumi švyti, tai tos raukšlės visai nepakenkia.

Jeigu negyveni šios dienos įspūdžiais, suvoki tęstinumą, būni atsipalaidavęs, miegi atsipalaidavęs, tai ir miegas būna kitoks, ir raukšlės ima lygintis.

Skeptikai piktinsis, kad, matyt, vaikų neturite, kad rūpesčių pavyksta neturėti?

Kanaruose dirba daug afrikiečių. Žiūriu į  juos ir matau, kokia rami jų veido išraiška. Jie priima gyvenimą natūraliai, tokį, koks jis yra. Šalia jų supranti, kad jiems beveik ir nereikia jogos, kaip mums, vakariečiams, tam, kad išmoktume  nurimti. Jiems nereikia nieko  iš savęs „išlaužti“, statyti savęs į „sėkmingo žmogaus“, „sėkmingo verslininko“ pozicijas. Jiems svarbiau natūralus gyvenimas ir sveikata.

Mes auklėjami priešingai – skatinami būti geriausi. Vakaruose akcentuojama lyderystė, kuri kai kuriems žmonėms ir gadina sveikatą, nes žmonės stengiasi atitikti standartus, varžytis, o juk ne kiekvienam žmogui tai duota. Tai labai individualu. Žmonės bando save įsprausti į tuos rėmus, nors visai neturi tam pašaukimo.

Todėl ir savo dukrai niekada stengiuosi neaiškinti, kaip gyventi. Taip, turiu dukrą, kuriai dabar aštuoniolika metų! Kai išvykau, ji liko gyventi Lietuvoje kartu su mano buvusiu vyru. Kartais jaučiu didžiulį norą ją pamokyti, bet stengiuosi susilaikyti, nes kai žmogus nenori informacijos, lieka kalbėjimas į sieną. Kai nori, mano dukra visada pati paklausia patarimo. Tada jaučiu, kad ji tiesiog sugeria informaciją.

 Ką jums reiškia gamta?

Gamta yra būdas save mylėti. Panašiai kaip ir meditacija. Lengva pajusti, kad gamta suteikia visko, kad būtume jauni ir laimingi. Kai tik ėmiau daugiau pabūti gamtoje, jau ir nebegalėjau įsivaizduoti, kad galima praleisti dieną be to. Jau vis daugiau žmonės pajunta, ko reikia, kad išgyventų sveikai. Ir aš visada prisidedu prie ekologijos, sveiko maisto. Po to tai atsispindi ir išorėje. Santykiai su išoriniu pasauliu darosi harmoningi. Taip susipažįsti su panašiai mąstančiais žmonėmis, su kuriais galima apsikeisti žiniomis ir patirtimi apie gyvenimo prasmę, kelią kuriuo pasirenkame eiti. Viskas prasideda nuo minčių. O stebėti savo mintis reiškia stebėti savo idealizacijas. Taip ir aš darau – atrenku, kas man reikalinga iš begalinių minčių srauto.

Stengiuosi būti kuo arčiau natūralumo. Tiek arčiau, kiek tik leidžia gyvenimas. Paskui atsitinka tai, kad imi ir atsirandi visai švarioje ekologiškoje saloje. Ir bandyk tada netikėti, kad mintys materializuojasi. Patariu atsirinkti geras mintis ir eiti jų link savo veiksmais.

Kalbino Zita Voitiulevičiūtė