Kam Kalėdos, o mūsų sveikatos apsaugai – vien bėdos

Artėjant Kalėdoms vieni kitiems linkėsime geros sveikatos. Ar suprantame, kad gera sveikata ir laimingas gyvenimas yra mūsų pasirinkimo, o ne pasyvaus atsitiktinumo dalykas? Tam, kad teisingai pasirinktume, reikia žinoti, kas yra geriausia, ir atsisakyti blogiausio. Tokie suvokimai yra svarbūs kiekvienam iš mūsų, o kaip yra su valstybe?

Reklama

Metams baigiantis Europos komisijos atstovybė Lietuvoje pristatė Europos Sąjungos (ES) šalių sveikatos būklės palyginamąją apžvalgą (State of Health in the EU, Lietuva, 2019 m.). Tai leido šalies visuomenei objektyviai pamatyti, kaip atrodo mūsų šalies gyventojų sveikata ir kokioje būklėje yra vyriausybės įsipareigojimų realizavimas. Šioje apžvalgoje glaustai pateikta palyginamoji Europos ekonominės erdvės gyventojų sveikatos ir šalių narių sveikatos priežiūros sistemų veiklos efektyvumo apžvalga, kuri yra svarbi tolimesniam sveikatos politikos formavimui. Čia išdėstyta objektyvi, grindžiama nacionaliniais oficialiais statistiniais duomenimis, informacija, kurie yra pateikiami Eurostatui ir EBPO.

Nežiūrint į artėjančias Kalėdas sveikatos priežiūros rezultatai Lietuvoje nedžiugina. Jie ir toliau išlieka vieni prasčiausių iš visų ES šalių. Tikėtina piliečių gyvenimo trukmė gimstant 2017 m. buvo 75,8 metų, t. y. trumpesnė net penkeriais metais negu bendras ES vidurkis (80,9 metų), o tikėtinos gyvenimo trukmės atotrūkis pagal lytį net dvigubai didesnis už ES vidurkį. Pažymėtina, kad 2017 m. tik 44 proc. Lietuvos gyventojų nurodė manantys esą geros sveikatos būklės. Tai pats žemiausias sveikatos būklės įvertinimo rodiklis tarp visų ES šalių gyventojų .

Ypač apgailėtina Lietuvos senjorų sveikata. Sulaukęs 65 m. Lietuvoje gyvenantis žmogus negali tikėtis gyventi 2,5 metų ilgiau, kaip tai daro statistinis ES gyventojas. Be to, sulaukę 65 metų lietuviai maždaug du trečdalius savo gyvenimo jau serga kokia nors lėtine liga ir turi negalią. Tai ypač pasakytina apie moteris. Nors sulaukusios 65 metų jos gyvena apie 10 metų ilgiau negu vyrai, tačiau dažniausiai jų gyvenimas būna apkartintas lėtinių ligų ir jų sukelta negalia. Daugiau nei pusė 65 metų ir vyresnių Lietuvos senjorų nurodo, kad serga bent viena lėtine liga. Tikėtina, kad vyresniame amžiuje tokie sveikatos sutrikimai neretai sukelia negalią. Vienas iš keturių (25 proc.) 65 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nurodo tam tikrus apribojimus užsiimant įprasta kasdiene veikla, pavyzdžiui: prausiantis, naudojantis tualetu, apsirengiant arba išlipant iš lovos, dėl ko jiems gali reikėti ilgalaikės priežiūros ar net slaugos.

Daugiau nei pusės visų mirčių Lietuvoje priežastis yra susiję su piliečių nesveiko gyvenimo būdo sukeltais sveikatos rizikos veiksniais. Stebimas didesnis, nei bet kurioje kitoje ES šalyje, alkoholio vartojimas. Pastaraisiais metais pradėjus taikyti griežtesnes alkoholio kontrolės priemones jis pradėjo po truputį mažėti.

Nors vaistų vartojame labai daug, mažiau tik už bulgarus, pagrindinė mirties priežastis Lietuvoje yra širdies ir kraujagyslių lėtinės ligos. Dėl šių ligų per praėjusius metus mirė beveik du iš penkių mirusių asmenų (15 tūkst. mirčių). Svarbu pažymėti, kad mirtingumas dėl šios priežasties Lietuvoje yra didžiausias tarp visų ES šalių. Jis net 4,4 karto lenkia ES vidurkį, o mirštamumas – 2,7 karto. Be to, tenka pastebėti, kad didžiausias sergamumas ir mirštamumas nuo šių ligų yra nustatomas darbingo amžiaus žmonių grupėms, kurių amžius svyruoja nuo 45 iki 65 metų.

Daugiau nei pusės visų registruotų Lietuvoje mirčių priežastis yra susijusi su piliečių gyvenimo būdu. Prasta Lietuvos gyventojų sveikatos būklė ir didelis mirtingumas pirmiausia sietini su jų elgsenos sąlygotais sveikatos rizikos veiksniais. Apskaičiuota, kad didžiausia visų mirčių Lietuvoje dalies priežastimi (daugiau 50%) yra elgsenos rizikos veiksniai, įskaitant su mityba susijusią riziką, rūkymą, alkoholio vartojimą ir mažą fizinį aktyvumą bei neadekvačią psichinę-emocinę įtampą. Šis rodiklis yra daug didesnis nei ES vidurkis (39%.). Atliktas 2017 m. tyrimas parodė, kad trečdalis visų šių mirčių buvo susijęs su neteisinga mityba (mažu vaisių ir daržovių bei didelį cukraus ir druskos suvartojimu); tai beveik dvigubai daugiau nei ES vidurkis.

Lietuvoje stabiliai stebimas didžiausias visoje ES mirtingumas, kurio galima buvo išvengti laiku pritaikius sveikatos tausojimo ir ligų prevencijos priemones. Jau 2016 m. Lietuvoje buvo stebimas didžiausias ES prevencijos priemonėmis išvengiamas mirtingumas, o asmens sveikatos priežiūros priemonėmis išvengiamas mirtingumas buvo fiksuojamas antras pagal dydį. Tai rodo, kad Lietuvoje praleidome progą per metus išvengti daugiau nei 8 500 mirčių jeigu laiku būtume ėmęsi veiksmingų visuomenės sveikatos ir prevencijos intervencinių priemonių ir dar 5 000 – teikiant kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas veiksmingiau ir laiku.

ES apžvalga nurodo į tai, kad lėtinių ligų kontrolę galima pagerinti efektyviomis priemonėmis pirminės sveikatos priežiūros sektoriuje. Laiku ir veiksmingai teikiant pirminės sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, kaip antai lėtine obstrukcine plaučių liga ar diabetu, jų hospitalizavimo paprastai galima išvengti. Nuo 2005 m. hospitalizavimo atvejų, kurių galima išvengti, dalis Lietuvoje sumažėjo, bet vis dar yra viena didžiausių visose ES šalyse, kurios kaupia tokius duomenis. Jeigu bendrosios praktikos gydytojams ir apskritai pirminės sveikatos priežiūros specialistams būtų patikėtas svarbesnis vaidmuo kontroliuojant lėtines ligas, tai galėtų padėti sumažinti hospitalizavimo atvejų. Šiuo požiūriu Lietuvos vyriausybė išplėtė bendrosios praktikos slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų klinikines kompetencijas. Nustačius naujas klinikines kompetencijas, bendrosios praktikos slaugytojas turi teisę koordinuoti slaugytojų padėjėjų užduotis, išrašyti kai kuriuos vaistus, stebėti lėtinių ligų eigą ir skirti planinius šlapimo ir kraujo tyrimus. Pažymėtina svarbi Lietuvos lyderystė ES diegiant naują klinikinės medicinos sritį – gyvensenos mediciną - į pirminės sveikatos priežiūros grandies praktiką.

Daug tikimasi iš LR Seimo sveikatos politikų rodomos iniciatyvos formuojant Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatyminę bazę ir sureglamentuotos šios medicinos srities visavertiškesnį integravimą į šalies sveikatos apsaugos sistemą.

Lietuvos gyventojai į sveikatos priežiūros sistemą yra linkę kreiptis dėl sveikatos priežiūros paslaugų dažniau nei kiti ES piliečiai. 2016 m. jie kreipėsi į gydytojus vidutiniškai daugiau nei devynis kartus, t. y. 20 proc. daugiau už ES vidurkį. Tais pačiais metais hospitalizuotų ir iš ligoninių išrašytų asmenų skaičius buvo ketvirtas pagal dydį ES šalyse.

Norint pasiekti geresnių sveikatos priežiūros rezultatų reikia išspręsti nepakankamo Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos finansavimo problemą. Lietuvoje išlaidos sveikatos priežiūrai yra vienos mažiausių ES. 2017 m. einamosios išlaidos sveikatai sudarė 6,5%. BVP: tai penktas tarp žemiausių lygis visoje ES, gerokai mažesnis nei 9,8 % ES vidurkis. Daugiausia Lietuvos sveikatos priežiūros biudžeto lėšų išleidžiama stacionarinei priežiūrai ir vaistams. 2017 m. išlaidos stacionarinei priežiūrai buvo pagrindinė išlaidų kategorija, kuriai teko 30 proc. viso sveikatos priežiūros biudžeto. Panaši dalis buvo išleista vaistams ir medicinos priemonėms (29 proc.). Tai beveik dvigubai daugiau negu ES (18 proc.). Toks sveikatos priežiūros sistemos išteklių paskirstymas iš esmės skiriasi nuo daugumos ES šalių: Lietuvoje išlaidoms vaistams ir medicinos priemonėms tenkanti procentinė dalis daug didesnė, o ilgalaikei priežiūrai išleidžiama daug mažiau (8 proc. palyginti su 16 proc.). Lyginant panašaus išlaidų sveikatai vienam gyventojui lygio kitų ES šalių duomenis galima pastebėti svarbių skirtumų, iš kurių reikia išskirti, tai, kad kaimyninė Estijos skiria palyginti daugiau išteklių ambulatorinei priežiūrai ir mažiau – vaistams ir stacionariajai sveikatos priežiūrai nei Lietuva. Belieka tik pasidžiaugti mūsų kaimynų išmintingumu. Estai jau suprato, kad žymiai svarbiau išlaikyti savo piliečius sveikus ir darbingus, negu skirti turimus ribotus sveikatos apsaugos sistemos išteklius ligų sukeltų simptomų gydymui. Jie paskyrė didesnį negu ES vidurkis finansavimą profilaktinių ir sveikatos sustiprinimo programų realizavimui. Tuo tarpu mes sunkiai perkopiame 2 proc. nuo viso sistemos biudžeto ribą.

Ataskaitoje pažymima, kad norint pagerinti Lietuvos gyventojų sveikatą, reikia imtis veiksmų ne tik sveikatos priežiūros sektoriuje, bet taip pat švietimo, žemės ūkio, ekonomikos ir kitose srityse. Ketinimai pagerinti gyventojams jų sveikatos rodiklius gali duoti apčiuopiamų rezultatų, tik jei šalia vyriausybės prisiimtų įsipareigojimų bus įdiegtos ir patikimos šių priemonių efektyvumo stebėsenos procedūros. Valstybės kontrolei atlikus Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos auditą buvo akcentuota, kad sveikatos politikos srityje susiduriama su pastebimais sunkumais. Auditas atskleidė, kad be anksčiau iškeltų problemų jau pačioje sveikatos priežiūros sistemoje trūksta inovatyvių mechanizmų, kuriais būtų galima užtikrinti optimalią sveikatos tausojimo ir stiprinimo bei kitų sveikatinimo veiklos paslaugų kokybę ir prieinamumą.

Sistemos veiksmingumą galima būtų gerokai padidinti efektyviau vykdant rinkiminius valdančiosios partijos pažadus. Tarp jų regioniniu principu išplėsti trečio lygio universiteto ligoninių tinklą. Tam reikia įvykdyti vyriausybės įsipareigojimą ir suformuoti Klaipėdoje universiteto klinikas bei sumažinti mažų regiono ligoninių sektorių. Pažadas imtis ženklių investicijų didinimo į pirminės sveikatos priežiūros stiprinimą ir geresnes lėtinių ligų prevencijos priemones realizuotas tik dėl akių. Galvojant apie ateityje darytinus svarbius žingsnius svarbu suvokti decentralizuoto prevencinių priemonių realizavimo svarbą. Tikslinga didesnę atsakomybę už regiono gyventojų sveikatos tausojimo ir stiprinimo politikos formavimą perkelti regioninių savivaldybių bendruomenių sveikatos taryboms, tam išplečiant joms skirtus įgaliojimus. Toks žingsnis sukurtų geresnes galimybes regionams savarankiškai formuoti ir realizuoti gyventojams aktualią prevencinės sveikatos apsaugos politiką. Svarbu pažymėti, kad tai leistų geriau įvertinti šios politikos bei konkrečių jos realizavimo priemonių efektyvumą regiono piliečių sveikatai ir operatyviau reaguoti į gautus rezultatus. Svarbu, kad savivaldos biurokratai pradėtų geriau suprasti, kad regiono gerovė tiesiogiai priklauso nuo regione gyvenančių žmonių sveikatos būklės. Ta, be abejonė, turės įtakos ir visai sistemai.

Belieka tikėtis, kad pateikta išsami ir gan liūdnoka statistika apie Lietuvos gyventojų sveikatos apsaugos būklę privers prisiėmusius atsakomybę šalies sveikatos politikos formuotojus ne tik geriau suvokti ligų prevencijos svarbą, bet ir paskatins juos imtis energingesnių kokybinių veiksmų tai įgyvendinti sveikatos apsaugos sistemoje.