Kaip šeimyna Kalėdų šventę kūrė…

Kai vieną dieną vaikštinėjau po parką, staiga mano žvilgsnį patraukė keista nedidukė ryškiai mėlyna figūrėlė, pėdinanti nuo vieno medžio prie kito. „Nieko sau, – pamaniau, – lyg ir varna, bet ko tokia mėlyna…“

– Aš ne vaaarna, o Varrrnas, – lyg supratęs, ką galvoju, paaiškino paukštis, – o mėlynas todėl, kad mano prosenelis dirbo mėlynu psichologu mėlynų varnų dvare. Va, žiūrėk, paveldėjau šį tą dar iš jo.

Taip taręs jis išsitraukė iš po sparno juodą skrybėliuką, akinius ir geltoną užrašų knygelę.

– Čia rašausi įdomius atvejus, – paaiškino, – nes paveldėjau ir įprotį stebėti, kas kaip gyvena. Kartais ir pakonsultuoju truputį. O tu ką čia veiki?

– Na, ieškau kankorėžių, noriu namuose Kalėdų nuotaiką sukurti.

– Aaa, Kalėdos… Nori – papasakosiu?

Taigi, jis šį tą papasakojo man, o aš dabar papasakosiu jums.

Viskas buvo taip:

Mama žinojo, kad Kalėdos – didelė šventė. Viskas turi būti ką tik išskalbta, kvepėti muilu ir gaiva. Ji labai mylėjo savo šeimą, todėl norėjo, kad ir kiti tinkamai ruoštųsi Kalėdoms. Tarsi koks generolas ji mosavo šluostėmis į visas puses ir dirigavo paradui.

Tėtis irgi žinojo, kad Kalėdos – didelė šventė. Ir kad tuomet žmonės mėgsta leisti pinigus visokiems nebūtiniems dalykams. Tad jis stengėsi apsaugoti savo šeimą nuo šio nesusipratimo.

Brolis jau seniai suprato, kas yra Kalėdos. Todėl jis kūrė sąrašus, ką norėtų rasti po eglute. Jis galėtų atsisakyti visko. Bet tik ne dovanų!

Sesė taip pat turėjo savo nuomonę apie Kalėdas. Šventė – tai nesibaigiantis šėlimas. O jei jau Kalėdos – šeimos šventė, tai visa šeima ir turi leistis ieškoti linksmybių. Todėl ji visiems kaišiojo po nosimi renginių reklamas.

Močiutė manė, kad tradicijos – šventas dalykas. Ji norėjo išmokyti visus senųjų mišrainių ir vyniotinių receptų. Kūčiukus kepti dera tik namuose. Kaip ir spalvotus sausainukus, kabinamus ant eglutės.

Senelis apie Kalėdas žinojo viską. Ir manė, kad visiems žmonėms tai būtina žinoti. Jis nesiliaudamas pasakojo, o kai pavargdavo, imdavo tikrinti šeimynos žinias.

Taip viskas vyko visą savaitę iki Kalėdų. O kai galiausiai visi susirinko prie eglutės šventinei vakarienei… jų veidai buvo štai tokie:

:-(  :-(  :-(  :-(  :-(

Mama pyko, kad vaikai nesusitvarkė kambarių ir kad senelis su tėčiu, stumdami televizorių į kitą vietą, nutraukė gražiausią girliandą.

Tėtis buvo piktas, nes aplink matė tiek daug nereikalingų naujų daiktų.

Brolis buvo surūgęs. Nes negavo modeliuko.

Sesė irgi buvo susiraukusi. Televizorius ir vaišės… Liūdesys, ir tiek.

Senelis piktinosi, jog jaunimas nieko nežino ir žinoti nenori.

Močiutė jautėsi nusidirbusi. Jai taip sunkiai sekėsi prisiprašyti ką nors į pagalbą…

Žodžiu, kai Varrrnas pažvelgė pro langą, jis pamatė kaip tik tai.

– Tuk tuk, – pabeldė jis į stiklą ir karktelėjo, – Ei, ar manot, kad tai ir yra Šventė? Jūs visi taip gerai žinojot, kaip turi būti, kad pamiršot, jog kiti gali turėti kitokių norų. Padovanosiu jums dar vieną prieškalėdinę dieną, taip sakant, atsuksiu laiką atgal. Bandykit iš naujo, ir Šventinė nuotaika gal ateis pas jus.

Laikas atsisuko atgal, ir šeimynai vėl reikėjo laukti Kalėdų. Bet dabar visi buvo „protingesni“.

Mama rūpinosi, kas ko norėtų. Ji nieko netvarkė ir nevalė, tiesiog numojo ranka. Tėtis didvyriškai sutiko vaikščioti po parduotuves ir pats tempė pirkinius namo. Brolis supratingai išbraukė iš savo pageidaujamų dovanų sąrašo tą modeliuką. Sesė… Na, ji palaidojo savo norus švęsti triukšmingai. Močiutė neteko vilties išmokyti jaunimą gaminti tradicinius patiekalus. Ji net pasiūlė pirkti kūčiukus prekybos centre. Senelis vietoj dokumentinių filmų parnešė namo keletą naujausių komedijų.

O kai visi susėdo Kalėdų vakarienės, jie atrodė … Štai taip:

:-(  :-(  :-(  :-(  :-(

Na, jie nebuvo pikti, bet pavargę ir nelaimingi. Brolis norėjo greičiau dingti į savo kambarį ir pažaisti su pernykšte Kalėdų dovana. Sesė laukė nesulaukė, kada galės paskambinti draugėms išlieti širdį. Mama mąstė, kad geriausia būtų pasinėrus į namų dizaino žurnalą. Tėtis apskritai vengė galvoti, nes žinojo, kad tada ims piktintis. Močiutė paskendo savo vaikystės prisiminimuose. O Senelis jau buvo bekyląs eiti prie savo kompiuterio, kai kaip tik tuo metu į langą vėl pabeldė Mėlynas Varrrnas.

– Karrr karrr, – karktelėjo jis, – ką, ar jau čia dabar šventinė nuotaiką, ką? Ėmėt rūpintis kitais, betgi kur savo norus padėjot? Pamiršot? Ne, nepamiršot, tik užkišot… Duodu jums dar vieną šansą.“

Ir jis vėl atsuko laiką atgal…Šeimyna daugiau nebesistengė. Kiekvienas užsiėmė savimi, ar kuo pats norėjo:

Mama tvarkėsi savo kambaryje. Tėtis kažką skaičiavo. Močiutė išsiruošė į turgų, o po to užsidarė virtuvėje. Senelis studijavo senuosius raštus, Brolis svajojo po eglute, o Sesė išlėkė į miestą.

Bet pavakare visi ėmė galvoti apie šventinę vakarienę. Brolis pirmas įsliūkino į virtuvę pas Močiutę. Tėtis, gerai apskaičiavęs, pasikalbino Senelį į miestą ieškoti dovanų. Sesė grįžo nešina girliandomis ir pasiūlė Mamai drauge papuošti kambarį…

Kai visi susėdo vakarieniauti, buvo jau vėlu, ir Varrnas jau senokai laukė už lango. Bet niekas jo nepastebėjo. O jis ir nepabeldė.

– Nebuvo reikalo, – paaiškino man jis. – Šventė galiausiai pas juos atėjo. Jie išsaugojo savo norus, o po to ir kitiems padėjo išpildyti jų norus. Paprasta, ar ne?

Ir Jie atrodė štai taip:

:-)  :-)  :-)  :-)  :-)  :-)

Eglė Masalskienė

saviugdosklubai.lt