Kai miestas tampa kliūčių ruožu

Judėjimo laisvė nėra savaime duota visiems. Ji priklauso nuo to, kaip kuriame aplinką. Ar leidžiame žmonėms judėti savarankiškai, ar verčiame jų prašyti pagalbos, prisitaikyti, ar apskritai atsisakyti dalyvauti kasdieniame gyvenime. 

Su tokiais barjerais Lietuvoje susiduria ne tik vežimėliu judantys žmonės. Tūkstančiams visuomenės narių kasdienė aplinka tampa kliūčių ruožu, kuriame reikia ir fizinių pastangų, ir nuolatinio prisitaikymo, ir planavimo bei drąsos.

Šią realybę išryškino Mykolo Romerio universitete (MRU) vykusi tarptautinė ir tarpdisciplininė konferencija apie (ne)įtraukias erdves, kurioje skirtingų sričių ekspertai dalinosi, kaip aplinka įgalina žmogų, bet lygiai taip pat gali trukdyti oriam įvairių poreikių turinčių žmonių gyvenimui.

Aplinka nėra neutrali

Tarptautinio universaliojo dizaino specialistas prof. Per-Olof Hedvall (Švedija) akcentuoja, kad atskirtį dažnai sukuria ne žmogus, o pati sistema. Jo teigimu, įtrauktis nėra specialus tualetas ar rampa, pastatyta „kažkam“. Tai visuomenės brandos klausimas, kuriame svarbus ne tik fizinis prieinamumas, bet ir pagarba.

„Kai kuriame erdves „neįgaliesiems“, iš tikrųjų sukuriame dviejų lygių visuomenę“ – dalinasi jis. Tad tikros įtraukties požymis yra ne papildomų zonų atsiradimas ar etikečių klijavimas, o aplinka, kurioje visi gali judėti vienodai lengvai.

Apie kasdienės erdvės spąstus kalba ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Ginta Žemaitytė–Buinevičė. Ji primena, kad daugiau nei 60 tūkst. judėjimo negalią turinčių žmonių Lietuvoje dažnai „nematome“ ne todėl, kad jie nejudėtų, bet todėl, kad aplinka jų tiesiog neįsileidžia. Vos keli centimetrai, vienas netikėtai iškilęs laiptelis ar per aukštas durų slenkstis gali reikšti, kad žmogus turi apsisukti ir grįžti namo.

„Vienas laiptelis gali nulemti žmogaus gyvenimą“, – dalinasi įprasta žmonių su judėjimo negalia kasdienybe G. Žemaitytė–Buinevičė.

Saugumas ir ramybė viešosiose erdvėse

Dar kitaip į aplinkos poveikį žvelgia „Draugiški autizmui“ iniciatyvos įkūrėja Barbora Suisse. Anot jos, neurodivergentiški žmonės dažnai patiria sensorinį perkrovimą nuo dalykų, kurių dauguma net nepastebi: pernelyg ryškios šviesos, stiprūs kvapai, triukšmingi oro kondicionieriai ar kavos aparatai. Tai nėra tiesiog nepatogumas, dažnai tai – fizinis skausmas neuroskirtingiems žmonėms, kuris sekina ir riboja kasdienybę.

„Autistiški žmonės kenčia nuo mūsų aplinkos“, – pabrėžia ji.

Žmogaus teisių aktyvistas Ajus Jurgaitis kalba apie trans- ir nebinarinių žmonių patirtis viešosiose erdvėse. Jo teigimu, net pati elementariausia vieta – tualetas – neretai tampa pavojinga.

„Įsivaizduokite sporto klubą, kuriame tualetai skirstomi pagal akių arba plaukų spalvą. Skamba absurdiškai? Bet tokia yra mūsų realybė“, – dalinasi jis. Pasak A. Jurgaičio, saugi aplinka transžmonėms nėra papildomas patogumas, o elementari pagarba žmogaus orumui.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos viceprezidentas Vilmantas Balčikonis konferencijoje leido pažvelgti į pasaulį taip, kaip jį mato žmonės su glaukoma ar katarakta. Stimuliacinės vizualizacijos atskleidė, kaip susiaurėjęs akiplotis apsunkina orientaciją, padidina griuvimo riziką ir paverčia net pažįstamas vietas pavojingomis. Pranešėjas parodė ir tinklaraščio „Mano akys yra iPhone“ autorės vaizdo įrašą – jos kelionę per žiedinę Vilniaus sankryžą naudojantis tik įgarsinta telefono navigacija. Šis vaizdas privertė susimąstyti: kiek drąsos, technologinių įgūdžių ir valios reikia žmogui, kuris realiai nemato aplinkos.

„Neregiai juda erdvėje, kuri jų nelaukia“, – sakė V. Balčikonis.

Į aplinkos aspektą žvelgiant plačiau VDU doktorantė G. Bukauskaitė–Žiūkienė primena, kad žaliosios erdvės yra būtinybė amžėjančiai visuomenei. Pavėsis, geriamojo vandens stotelės, sėdimos vietos ir aiškūs takai leidžia vyresniems žmonėms išlikti aktyviais, o miestuose – gyvybingais.

„Žalioji erdvė nėra prabanga. Tai teisė“, – akcentuoja mokslininkė.

Įtrauktis kaip procesas

Šias temas konferencijoje apie (ne)įtraukias erdves taikliai apibendrino lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė, pabrėžusi, kad prieiga prie darbo, sveikatos priežiūros ar švietimo įstaigų nėra privilegija. Tai teisė, kurią aplinka gali padėti įgyvendinti arba visai atimti. Jos teigimu, net geriausios technologijos gali tapti kliūtimi, jei jos neatsižvelgia į įvairių žmonių poreikius.

Pasidalintos patirtys liudija, kad aplinka, kurioje judame, nėra neutrali. Ji lemia skirtingų visuomenės narių galimybes dalyvauti kasdieniame gyvenime.

Todėl klausimas, kaip kuriame erdves, kuriose gyvename, nėra skirtas tik specialistams. Jis – kiekvienam iš mūsų: ar mūsų aplinka iš tiesų laukia visų?