Ar šiemet tau pasiūlė cukinijų?

Jau senokai internete sklando juokelis – jei tau niekas nepasiūlė šį sezoną cukinijų, vadinasi, esi vienišas, gal net labai vienišas žmogus. 

Ačiū Dievui, šiemet jau gavau cukinijų. Ir ne kartą.

Kažkada su draugais diskutavome, pamatę tokį memą. Skeptikai sakė, jog čia giliai kapstytis nereikia, viskas labai paprasta: žmonės prisiaugina (o gal tiksliau – jos pačios priauga ir nesveikai dauginasi, nes „įkišau tik kelias sėklas patvory, sakau, augs, neaugs“) daugiau nei turi proto, taigi gali atiduoti bile kam, net nepažįstamajam (argumentas, juk mes ganėtinai uždari esame). Taigi pravažiuok Lietuvą cukinijų sezonų, pakelėse vežimą gali nemokamai prisirinkti!

Romantikai nesutiko. Juk Lietuvoje cukinija – ne tik cukinija. Tai puikūs būdas kontaktui su kitu žmogumi, ypač nepažįstamu, užmegzti. Proga nueiti pas kaimyną (draugą, pažįstamą etc.) be priežasties, nuvažiuoti pusę Lietuvos pas gimines ir nuvežti jiems cukinijų. Arba tiesiog iš nuoširdaus (nors tuo linkstama abejoti) dosnumo.

Na o humoristai juokauja: lietuviai rudeniop supranta, kad turi daugiau cukinijų nei draugų, pažįstamų ir artimųjų.

O įsivaizduokime situaciją: miestietis, kuris neturi nei kaimo, nei sodo, grįžta po darbo namo. Šaldytuve, ko gero, tik viena porcija vakarienės. Telefone – šimtai kontaktų, socialiniuose tinkluose – milijonai kitų (ir kartais savo) atostogų nuotraukų. Ir nė vienos cukinijos – nei šaldytuve, nei telefone!

Argi gali kas būti vienišiau? Ne todėl, kad žmogui būtinai reikia tos cukinijos. Ne, jis gali nusipirkti. Bet reikia tos akimirkos, kai kas nors prisimena. To momento, kai užuot klausęs kaimynas „kaip laikaisi?“ sako: „Užaugo daug cukinijų, gal reikia?“.

O tada taip gera. Taip ramu.

Vienatvė nėra tiesiog būti vienam. Vienas žmogus gali ramiai gerti kavą balkone, sėdėti parke ant suoliuko ir mėgautis tyla. Yra nemažai tokių, kurie sąmoningai renkasi vienatvę. Žiūrėk, o kitą kartą minioje gali pasijausti toks vienišas, kad norėsi staugti kaip tas geležinis vilkas ant Gedimino kalno.

Čia, manau, labai svarbu atskirti du dalykus: kai žmogus pats renkasi gyventi vienas, t. y. negyvena su kitais žmonėmis, ir kai priverstinai yra vienišas (gyvena kartu su kitais žmonėmis, tačiau ilgą laiką jaučia ryšio trūkumą). Pirmu atveju jis gali ir dažniausiai jaučiasi laimingas, o antru – vargu bau.

Yra mokslo studijų šia tema. Žinoma, mokslininkai cukinijomis nematuoja vienatvės ar vienišumo. Jie vis dažniau kalba apie socialinį ryšį kaip apie vieną iš žmogaus sveikatos veiksnių (panašiai kaip miegas, fizinis aktyvumas ar mityba). Ir tai ne tik emocinė problema. Ilgalaikis vienišumas siejamas su didesne streso, depresijos, širdies ligų, pažintinių funkcijų silpnėjimo rizika, net ilgaamžiškumu ir t. t., ir pan.

Vienas svarbiausių pastarųjų metų atradimų – ilgalaikis socialinio ryšio trūkumas yra susijęs su didesne ankstyvos mirties rizika.

2023 m. žurnale Nature Human Behaviour paskelbta didelė metaanalizė apėmė 90 ilgalaikių tyrimų ir daugiau nei 2,2 mln. žmonių duomenis. Tyrėjai nustatė, kad socialinė izoliacija buvo susijusi su maždaug trečdaliu didesne bendro mirtingumo rizika¹.

Nereikėtų suprasti, kad vienatvė yra tiesioginė konkrečios ligos ar mirties priežastis. Tačiau ji gali veikti kaip ilgalaikis stresas, kuris keičia žmogaus elgesį ir biologinius procesus.

Įdomi teorija, kad žmogaus smegenys ir nervų sistema milijonus metų vystėsi gyvenant grupėse. Mūsų protėviai visada priklausė bendruomenėms, tai buvo ne tiek socialinis privalumas, kiek išlikimas.

Taigi atstūmimas ar izoliacija mums nėra įprasti. Tyrimai rodo, kad socialinis ir fizinis skausmas veikia smegenų mechanizmus. Kitaip tariant, posakis „skaudu būti atstumtam“ turi biologinį pagrindą². O juk be bendruomenės esame nesaugūs, taigi jaučiame nuolatinę, grėsmę, tad ir stresą, o ilgalaikis stresas, žinome, prie ko priveda ir kas nuo jo prasideda.

Dar viena intensyviai tiriama sritis – vienatvės ir smegenų sveikatos ryšys.

2024 m. paskelbta metaanalizė, apėmusi daugiau nei 600 tūkst. žmonių duomenis, nustatė vienatvės ir didesnės demencijos rizikos ryšį³.

Mokslininkai svarsto kelias galimybes:

• Pirma, socialinis bendravimas yra savotiška smegenų treniruotė. Pokalbiams, emocijoms, bendrai veiklai ir santykiams reikia nuolatinio pažintinio (kognityvinio) aktyvumo.
• Antra, vienatvė dažnai susijusi su kitais rizikos veiksniais – depresija, prastu miegu, mažesniu fiziniu aktyvumu.
• Trečia, gali veikti ir atvirkštinis ryšys: ankstyvi smegenų pokyčiai kartais gali lemti tai, kad žmogui tampa sunkiau palaikyti socialinius ryšius.

O vienas įdomesnių šiuolaikinių tyrimų nagrinėja vienatvės paradoksą: ji gali pakeisti mūsų žvilgsnį į kitus, apskritai informacijos apdorojimą.

Neuromokslininkai pastebėjo, kad vienišesni žmonės gali kitaip interpretuoti socialinius ženklus, jų suvokimas apie kitus žmones gali tapti labiau individualus, savotiškas, skirtis nuo aplinkinių suvokimo⁴.

Tai gali paaiškinti, kodėl vienatvė tampa užburtu ratu: žmogui trūksta ryšio → jis tampa jautresnis atstūmimui → mažiau inicijuoja kontaktų → dėl to ryšių sumažėja.

Šiuolaikinis pasaulis vertina savarankiškumą ir gebėjimą susitvarkyti vienam. Tačiau žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė, ryšiai nėra tik emocinis komfortas; jie yra biologiškai svarbūs.

Tad linkiu būti vieniems tada, kai to norime, ir visada rasti kam pasiūlyti cukiniją arba kartu suvalgyti jų pyragą.

1. Wang F. ir kt. A systematic review and meta-analysis of 90 cohort studies of social isolation, loneliness and mortality. Nature Human Behaviour, 2023.
2. Eisenberger N. I., Lieberman M. D. Why Rejection Hurts: A Common Neural Alarm System for Physical and Social Pain. Trends in Cognitive Sciences, 2004.
3. Luchetti M. ir kt. A Meta-analysis of Loneliness and Risk of Dementia Using Longitudinal Data from More Than 600,000 Individuals. Nature Mental Health, 2024.
4. Baek E. C. ir kt. Lonely individuals process the world in idiosyncratic ways. Psychological Science, 2023.