Ką tėvai turi žinoti apie vaiko kraują?

Iš vaikų kraujo ligų tėvai geriausiai žino mažakraujystę. Iš tikrųjų kraujo rodiklių pokyčių ir ligų yra daugybė. Į dažniausius skaitytojų klausimus atsako „Medicinos klinikos 1005” gydytoja vaikų hematologė Sigita Stankevičienė.

Reklama

Didesnis budrumas

Auginant sveiką vaiką tėvams tikrai nereikia mokytis, kas yra trombocitai, limfocitai ar eritrocitai. Pakanka rutininio kraujo tyrimo, kurį skiria šeimos gydytojas. Tačiau yra nemažai vaiko ligų ar būklių, kai kraują reikia stebėti atidžiau.

„Dažniau atlikti kraujo tyrimą rekomenduočiau vaikučiams, kurie serga sunkios formos atopiniu dermatitu, alergija, kenčia nuo dažnų viduriavimų ar serga virškinimo trakto ligomis. Į rizikos grupę patenka ir vaikai, kurie ne viską gali valgyti, serga genetinėmis ligomis, kurios sutrikdo mitybą ir virškinimą. Tokiems vaikams kraujo tyrimą reikia atlikti mažiausiai du kartus per metus. Kodėl? Nes dėl šių patologijų sunkiau pasisavinama geležis iš maisto, jos greičiau netenkama dėl uždegiminių procesų“, – sako gydytoja vaikų hematologė.

Mažakraujystė - dažna liga

Pasak gydytojos, du pagrindiniai „raudonojo“ kraujo komponentai yra baltymas ir geležis. Mūsų šalyje žmonės nebadauja, todėl baltymų su maistu mes gauname pakankamai, nes jis pasisavinamas lengvai.

„Su geležimi yra kitaip. Organizmas pasiima iš maisto geležies tik tiek, kiek sudaro vadinamąją fiziologinę normą. Pavyzdžiui, vienas vaikas suvalgys kilogramą jautienos, o kitas – 50 gramų, bet abu gaus tiek pat geležies. Tačiau fiziologinės normos užteks tik sveikiems vaikams. Deja, esant jau anksčiau minėtoms ligoms ir sutrikimams, tokio kiekio geležies nepakaks. Kad tokiam vaikui nepritrūktų geležies, reikia stebėti jos kiekį dažniau tiriant kraują ir tikrinant geležies atsargas organizme, esant pokyčiams, – konsultuotis su hematologu“, – sako gydytoja.

Jei vaikutis visiškai sveikas

Iki šiol kalbėjome apie vaikus, kurie turi sveikatos sutrikimų. Ar reikia dėl mažakraujystės jaudintis ir bandyti „užbėgti jai už akių“, jei vaikas visiškai sveikas? Pasak gydytojos S. Stankevičienės, gamta yra tobulai sukūrusi žmogų. Jau nuo 7 nėštumo mėnesio vaikutis iš mamos atsideda geležies atsargas. Per du mėnesius, likusius iki gimimo, vaikas sukaupia tiek geležies atsargų, kad jų paskui pakanka iki pusės metų, kol kūdikis maitinamas tik krūtimi. Deja, krūties piene geležies tėra tik pėdsakai, o mamos valgomas maistas geležies kiekiui piene įtakos neturi. Po to kūdikis turi pradėti valgyti maistą, kuriame yra geležies, ir taip žmogui teks daryti visą likusį gyvenimą – papildyti geležies atsargas iš maisto.

Beje, kai hemoglobinas žemas, geležies atsargos organizme jau išnaudotos. O jų mes turime gana daug, pakanka bent 4–6 mėnesiams! Vadinasi, bent keletą mėnesių vaikas valgo nevisavertį maistą arba dėl kažkokių priežasčių nepasisavina geležies ar jos netenka. „Toks geležies netekimas yra lėtas, latentinis. Tarkime, paauglė mergaitė gausiau kraujuoja per mėnesines, todėl daugiau netenka geležies su krauju, kažkiek atsargų atstato su maistu, bet nepakankamai – vėl netenka, vėl atstato. Ir išteklius išbaigia tik po kokių 6–8 mėnesių“, – sako gydytoja.

Vaikai blykšta, o tėvai nemato

Taip pat lėtai geležies atsargų netenka ir kūdikiai, kurie nepradedami papildomai primaitinti nuo 6 mėnesių (neišnešiotukams geležies atsargos baigiasi greičiau, todėl pagal neišnešiotumo laipsnį jie turi gauti geležies profilaktiškai). Jei vaikas maitinamas tik krūties pienu iki metų ar pusantrų, geležies stokos mažakraujystė jau užprogramuota. Mamos teisinasi, kad kūdikis papildomo maisto „nevalgo“, „nenori“, bet mamos pieną ar karvės pienuką labai noriai geria, per parą išgeria kad ir 2 litrus. „Tokie vaikučiai gražūs, putnūs, bet baltučiai baltučiai. Beje, vaikai, kuriems mažėja geležies atsargos, blykšta labai lėtai ir ramiai. Tėvai to nė nepastebi! Tada pasiūlau – atsistokite prieš veidrodį ir pamatysite, kokia jūsų odos spalva, o kokia vaiko. Yra genetiškai baltaveidžių vaikų, tačiau medikas žino, kur dar pažiūrėti, išskyrus veiduką, – į gleivines, nagučius“, – pasakoja gydytoja vaikų hematologė.

Mažakraujyste sergantys vaikai tampa labai „geri“ ir „patogūs“. Jie neturi energijos bėgioti ir išdykauti, todėl yra ramūs, sėdi. Dėl deguonies bado, kurį patiria organizmas, pritrūkus geležies, tokie vaikai netoleruoja fizinio krūvio. Visi vidaus organai jaučia deguonies „badą“.

Anemijos požymius tėvai daugmaž atpažįsta. Kitos kraujo ligos irgi turi savo simptomus. Tarkime, jei sumažėję trombocitų, atsakingų už kraujo krešumą, vaikui greičiau atsiranda, dažniausiai ant kojų, mėlynių, bėrimų, gali pradėti kraujuoti iš nosies. Šią ir kitas kraujo ligas gali išprovokuoja labai daug priežasčių: bet kuris infekcinis agentas, vaistai, ultravioletiniai spinduliai, labai retais atvejais –vakcinos. Tačiau tėvai greitai kreipiasi į medikus, nes tai labai matomi simptomai.

Gera žinia ta, kad kraujo ligos yra kontroliuojamos, pagydomos, kraujo rodikliai atstatomi. „Kartais tos būklės praeina ir be gydymo, nes, kaip minėjau, vaiko regeneracinės savybės yra tikras lobis, organizmas puikiai tvarkosi, tik nereikia trukdyti. Kitaip tariant, geriausiai vaikų ligas išgydo pats gyvenimas ar vaiko organizmas, tačiau bendradarbiavimas su gydytojais būtinas, kad nepraleistumėte momento, kai reikalingas gydymas. Žinoma, kai, tarkime, mažakraujystės forma sunki, pakeitę mitybą jos neišgydysime, reikia skirti vaistų. Geležies preparatai atstato atsargas maždaug per pusę metų. Vis dėlto, vos sužinojus apie vaiko mažakraujystę, reikia skubiai koreguoti mitybą“, – sako medikė.

Tėvai ne visada sako tiesą

„Net 50 procentų sėkmės nustatant ligą ir ją gydant priklauso nuo... tėvų nuoširdumo kalbant su gydytoju. Kai paklausiame, ką vaikas valgo, būna mamų, kurios atsako mums „išguglintais“ tekstais. Jos randa straipsnius, ką vaikas turi valgyti, kad nesusirgtų mažakraujyste, ir mus klaidina nesuvokdamos, kad mes nesame priešai ar kokie nors inspektoriai. Matai, kad vaikutis metų ar pusantrų, jokiomis ligomis neserga, gimęs išnešiotas, o geležies neturi. Supranti, kad jis tiesiog negauna pakankamai maisto, iš kurio galėtų pasiimti geležį. Vadinasi, maitinamas tik krūties arba karvės pienu. Tačiau mama sako – ne, ne, ir papasakoja, kaip iš vadovėlio, vaiko papildomo maitinimo grafikus. Palaikau maitinimą krūtimi, tarčiau kai vaikui metai, jis krūties pieno turėtų gauti tik papildomai – kai jau yra sotus nuo košės“, – patirtimi dalinasi gydytoja.

Išsikalbėjus apie tai, ką vaikas valgo, paaiškėja daug tėvų klaidų, Pirmiausia – monomityba, kai vaikas „mėgsta“ tik makaronus ar tik blynus, o tėvai ir gamina, ką jis mėgsta. Kita blogybė – nuolatinis užkandžiavimas, kai vaikas negali net natūraliai išalkti ir pavalgyti sriubos ar košės, nes visą dieną gurkšnoja sultis ar valgo sausainius. „Neduokite 4 valandas jokio maisto, o gerti duokite tik vandens ir pamatysite, su kokiu apetitu vaikas valgys pietus. Būna, kad į ligoninę guldomas vaikas, kuris, pasak mamos „nieko negeria, tik pienuką“, o skyriuje pieno nėra. Pamatytumėte, kaip puikiai kerta toks vaikas, kai praalksta“, – juokiasi Sigita Stankevičienė.

Paprasčiausias gydytos patarimas mamoms, kurios augina kūdikius, – pasiklauskite, kaip jus pačias augino jūsų mamos. Pasiūla parduotuvėse buvo maža, o vaikai užaugo sveiki. Kodėl? Todėl, kad mamos tada virė, gamino.

O jei tai kraujo vėžys...

Tėvai dažnai klausia, kaip atpažinti onkologinės kraujo ligos požymius. Deja, tiksliai į tai neatsakys joks gydytojas. Bendrų simptomų nėra. Ta pati liga kiekvienam vaikui pasireiškia vis kitaip.

„Tai ligos-gyvatės, kurios pasireiškia įvairiausiai. Ir dar – vaiko organizmo kompensaciniai mechanizmai labai geri. Pažiūrėkite, kaip jaučiasi karščiuojantis suaugęs žmogus ir kaip vaikas. Suaugęs bus tikras ligonis, jam suksis galva, bus bloga, o vaikas, kurio temperatūra iki 39ºC, – dažniausiai bėgios. Kai tėvai išgirsta onkologinę diagnozę, jie pirmiausia ieško kaltų, kad „pražiūrėjo“, o iš tikrųjų nebuvo ką pražiūrėti – vaikas visą laiką jautėsi gerai“, – kalba gydytoja.

Vis dėlto onkologinių vaikų ligų yra labai mažai (iki 100 naujų atvejų per metus), palyginti su begale kitų kraujo išraiškų – anemijų, trombocitemijų, limfocitozių, leukocitozių, eozinofilijų, limfmazgių padidėjimo ir t.t. Šios būklės dažniausiai būna kitų infekcinių ligų išraiška (pirmuonių, virusų, bakterijų). Šeimos gydytojas, pamatęs nestandartinius pokyčius vaiko kraujo tyrime, turėtų skirti išplėstinį kraujo tyrimą, kurį atlieka gydytojas citologas, o kilus neaiškumams, siųsti gydytojo vaikų hematologo konsultacijai.