Išorinis blizgesys neužpudruoja dvasinės tuštumos

Vasarą žmonės bene labiausiai susirūpina savo išvaizda – dažnas praleidžia ilgas valandas sporto salėje ar soliariume, kad nejausdamas gėdos dėl savo kūno linijų išdrįstų karštą dieną apsinuoginti viešajame paplūdimyje. Tačiau Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Palangos skyriaus psichologas psichoterapeutas Evaldas Simutis perspėja, kad pernelyg didelis rūpestis išoriniu grožiu gali rodyti žmogaus dvasinę tuštumą, kurią jis į suaugusiųjų gyvenimą atsinešė iš savo vaikystės.

Kūno kultas – kultūros atspindys

„Kiekviena kultūra iškelia tam tikrus grožio reikalavimus – žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šiandien jie gali atrodyti juokingai ar mažų mažiausiai keistai. Pavyzdžiui, japonių pėdų laužymas, kad tik šios būtų kuo mažesnės, o tuo pačiu - ir atseit seksualesnės, dailesnės, arba tam tikrose Afrikos gentyse kylantis pasigėrėjimas kuo didesnį antsvorį turinčia moterimi. Ką šiandieniniais laikais turėtų veikti Rubenso moteris? Ji kasdien alintų save dietomis, kad bent kiek „išsigelbėtų“,- pajuokaudamas kalbėjo E.Simutis. – Visais laikais žmonės stengėsi atrodyti kuo gražesni, nes tai yra jų sėkmės garantas. Gražiam žmogui yra lengviau gyventi – tiek ieškant partnerio, tiek darbinantis“.

Anot E.Simučio, tuo nesunku įsitikinti žmogui, kuris po grožio ar plastinės chirurgijos procedūrų išeis į gatvę – jis sulauks daugiau susižavėjimo kupinų praeivių žvilgsnių, negu iki tol. „Įsivaizduokite: geležinkelio stotyje stovi kelios moterys – gražios ir nelabai. Kaip manote, kuriai pirmiausiai vyrai pasiūlytų savo pagalbą panešti sunkų lagaminą?“ – dar vieną pavyzdį, neleidžiantį abejoti išorinio grožio nauda, pateikė E.Simutis.

Kūnas – kaip produktas

Pasak E.Simučio, nereikėtų nuvertinti žmogaus instinktyviosios pusės – siekio pratęsti savo giminę. Būtent todėl tiek merginos, tiek vaikinai ieško jauno, gražiai, sveikai atrodančio ir proporcingai sudėtą kūną turinčio partnerio, nes toks jis užtikrintų galimybę susilaukti sveikų ir fiziškai stiprių palikuonių.

„Taigi natūralu, kad gražūs žmonės mus labiau traukia,- teigė E.Simutis. – Ir gyvenime galime pastebėti, kad dažniausiai visi savo antrąją pusę išsirenka pagal „savo lygį“: gražūs draugauja su gražiais, negražiesiems lieka draugystė su tokiais pačiais negražiais.“

Paklaustas, ar toks požiūris į žmogų nėra pernelyg materialistiškas, E.Simutis teigė: „Bet mūsų visuomenėje jis ir yra gana gajus. Jei žmogus į savo kūną žvelgia kaip į gerą prekę, produktą, jis jį stengiasi kuo brangiau „parduoti“. Taip įsigali požiūris, kad, pavyzdžiui, jei moteris neturės ilgų kojų, didelio biusto ir papūstų lūpų, į ją niekas nežiūrės ir ji praras galimybę susirasti gerą partnerį, kuris ją aprūpintų. Tai labai ryškiai matyti paauglių gyvenime – pažiūrėkite, kiek jie dėmesio skiria savo išvaizdai, suprasdami aiškią jos sąsają su populiarumu, pasisekimu tarp bendraamžių.“

Narcisizmo visuomenė

E.Simutis įsitikinęs, kad atsispirti kultūros suformuotiems grožio spąstams pajėgūs tik tie, kuriuos sieja artimi santykiai šeimoje. „Jei vaiku kūdikystėje yra pakankamai žavimasi, gėrimasi, jis užauga turėdamas vidinio pasitenkinimo jausmą – kad jis ir taip yra gražus bei protingas, ir jam nereikia dėti daug pastangų dar labiau

tobulinant savo išvaizdą. Jei žmogus vaikystėje nepatyrė artimų santykių šeimoje, jis buvo tėvų apleistas, suaugęs jis šį dėmesio deficitą bando kompensuoti. Aplinkiniai žmonės tokiam asmeniui tampa jo atspindžiu, veidrodžiu. Kuo daugiau žmogus stengiasi dėl savo išvaizdos, tuo daugiau dėmesio ir pripažinimo jis gaus. Taip susiformuoja narcisizmo visuomenė,- paaiškino E.Simutis. – Vis dėlto toks būdas nekompensuoja iš vaikystės „paveldėto“ dėmesio deficito ir žmogus narcizas gyvena tarsi dvilypį gyvenimą: blizgi išorė ir tuščias vidus. Štai kodėl išgirstame istorijas, kaip iš pirmo žvilgsnio sėkmingas žmogus – gražus ir turtingas – neria į priklausomybių liūną ar pasirenka savižudybę. Jis jaučiasi velniškai vienišas ir šio jausmo aplinkinių žmonių ovacijos neužpildo.“

Dėl išvardintų priežasčių E.Simutis tėvus perspėja neskubėti savo kūdikio atiduoti kitų asmenų ar darželio priežiūrai, o patiems išskubėti į darbus. Neiščiūčiuoti ir neišmyluoti vaikai įgyja nesaugumo bei nepasitikėjimo jausmą, kuris jų neapleidžia visą gyvenimą.

Reakcija – per kūną

E. Simučio žodžiais, žmogus, jaučiantis emocinę skylę, į nesėkmingus santykius su kitais reaguoja per kūną – ir nebūtinai vien tik jį perdėtai puoselėdamas.

„Lengviausia tai yra pastebėti vaikuose. Pavyzdžiui, jei vaikas blogai jaučiasi mokykloje, ten jis yra atstumtas bendraklasių, nėra suprastas mokytojų, jis gali kiekvieną rytą skųstis pykinimu, skrandžio ar galvos skausmais. Baigiasi mokslo metai – ir šių sveikatos sutrikimų nebelieka,- pavyzdį pateikė E.Simutis. – Suaugusieji savo kūną emocinei skylei užpildyti naudoja kiek kitaip: jį alina dietomis arba atvirkščiai – persivalgymu, svaigindamiesi, pasinerdami į kitokias priklausomybes, pavyzdžiui, nuo sekso. Ar turint daug partnerių ir taip siekiant įtvirtinti save kaip seksualų ir geidžiamą objektą, ta emocinė skylė užsitrauks? Atsakymą žinote ir patys“.

Grožio užribis

Įsitikinimas, kad pritapsi prie kitų tik būdamas gražus, suformuoja ir dar vieną elgesio modelį – patys jausdamiesi nesaugūs, „labiau gražūs“ žmonės savo bendruomenėje ar grupėje susiranda atpirkimo ožį. „Į tokį grupėje atstumtą žmogų aplinkiniai suprojektuoja savo blogiausias savybes. Baimindamiesi būti pašiepti, palaikyti negražiais ar žiopliais, jie verčiau pirmi pašiepia kitą, kad pasijustų esą pranašesni ir taip tarsi apsidrausdami, kad jie patys nebus atstumti. Taip atsitinka ne tik mokinių klasėje, bet ir kolektyvuose, kitokiose žmonių grupėse. Kuo visuomenė yra nebrandesnė, tuo šiurkščiau ir agresyviau užsipuolamas grupės atstumtasis“,- kalbėjo E.Simutis.

Anot E.Simučio, būti grožio užribyje – negalintiems tapti jauniems, sveikiems, proporcingai sudėtiems – tolygu būti vienam, o ištverti vienatvę nėra lengva. „Nemanau, kad tai vien to žmogaus problema, kuriam davus kokį patarimą, jo gyvenimas iš karto pasikeistų į gera. Turi sveikti visa visuomenė, kad kiekvienas žmogus – gražus ar ne – galėtų gyventi oriai. Nors matome, kaip neįgalūs asmenys vis drąsiau eina į gatvę, pliažą, tačiau dar yra kur tobulėti – kiek darbdavių skuba įdarbinti neįgaliuosius nors ir nekvalifikuotam darbui?“- mano E.Simutis.

Psichologines problemas perkelia į išorę

E.Simutis teigė, kad kiekvienam svarbu pačiam rasti ribą puoselėjant savo išvaizdą, kad būtų išlaikyta harmonija su dvasine būsena. „Kai žmogus yra laimingas, mylimas, jis turi artimų žmonių, dirba mėgstamą darbą, jis savo grožiu tarsi spinduliuoja, jo negali nepastebėti. Turėdamas laisvą dvasią žmogus geba susikurti savo išskirtinį stilių – tai kūrybingos asmenybės ženklas. Tačiau toks žmogus

kūno nenaudos kaip priemonės dėmesiui gauti, jam tiesiog pačiam bus smagu patogiai jaustis savo susikurtame pasaulyje,- teigė E.Simutis. – Tie, kurie nesidžiaugia savo kūnu, turėtų ieškoti psichologinių problemų, kurias bando perkelti į išorę: pavyzdžiui, jei nerandi darbo, vadinasi, dėl to kalta per maža krūtinė ar per storas liemuo. Tokie kūno „defektai“ tampa įsivaizduojamais trukdžiais pasiekti laimę. Bet juos „ištaisius“ paaiškėja, kad niekas nepasikeičia.“

Kita vertus, tuo, kad yra nelaimingų ir savimi nepatenkintų žmonių, neša naudą grožio industrijos verslui, kuris visada ras ką pasiūlyti, dėl ko žmogus esą taptų laimingas. Be to, pastebi psichologas, sutrikusius ir nesaugiai besijaučiančius žmones lengviau yra valdyti kitiems.

Gražus – lygu kvailas?

„Ko gero, tokį stereotipą įtvirtino pačios moterys: juk moteris moteriai niekada nepasakys komplimento,- paklaustas, kodėl galioja stereotipas, jog gražus žmogus, ypač –moteris, yra kvailas, pusiau rimtai, pusiau linksmai kalbėjo E.Simutis. – Taip yra todėl, kad moterys atvirai konkuruoja viena su kita. Vyriškoje kultūroje vyrai kovoja dėl galios, o moterys – dėl vyrų, turinčių galią bei galinčių galios suteikti ir joms. O kas narciziškoje visuomenėje demonstruoja galią? Moteriai – vyras, kuris yra turtingas, vyrui – nepriekaištingos išvaizdos moteris, kurią jis dėl savo turtinės padėties gali turėti. Tai gal tas stereotipas apie kvailumą kažkiek ir turi prasmės?“

Kita vertus, E.Simučio manymu, gražiam žmogui tuo pačiu yra ir sunkiau gyventi – dėl įsigalėjusio materialistinio požiūrio aplinkiniai žmonės į jį gali žiūrėti kaip į prekę, produktą ir menkinti jo asmenybę. Tuomet, anot E.Simučio, poroje tampa svarbiausia išorinis partnerio grožis, o ne tarpusavio santykiai.

Dovilė Urnikienė

pajurionaujienos.lt