Kada (ne)mokėti už sveikatos priežiūros paslaugas?

Jei paslaugą apmoka ligonių kasa, apdraustieji ją turi gauti nemokamai tiek viešosiose, tiek privačiose gydymo įstaigose, turinčiose sutartį su ligonių kasa. Mokėti gali būti prašoma tik dviem atvejais – kai pacientas pasirenka brangesnę medicinos priemonę iš patvirtinto sąrašo arba nemedicininę komforto paslaugą. 

„Svarbu, kad pacientai aiškiai žinotų, kada paslaugos jiems priklauso nemokamai ir kada jie gali savo noru rinktis papildomas mokamas galimybes“, – sako Valstybinės ligonių kasos (VLK) Įstaigų priežiūros Vilniaus skyriaus patarėja Julija Valienė.

Ji paaiškina, kad visos paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo ar valstybės biudžeto, turi būti suteikiamos be jokių mokesčių.

Į paslaugų kainą jau įskaičiuota viskas, ko reikia: tyrimai, gydymas ir medicinos priemonės.

Medicininė paslauga negali būti išskaidyta ir papildomai apmokestinta.

Mokėti kainų skirtumą pasirinkus brangesnę priemonę

Mokėti gali tekti tik tuomet, kai pacientas savo noru pasirenka brangesnę medicinos priemonę nei ta, kuri kompensuojama. Tuomet jis moka ne visą brangesnės priemonės kainą, o tik kainų skirtumą tarp kompensuojamos ir pasirinktos brangesnės.

„Pacientui būtinai turi būti pasiūlyta ir kompensuojama priemonė, o pasirinkimas mokėti galimas tik jam pačiam nusprendus“, – pabrėžia Valstybinės ligonių kasos atstovė.

Svarbu tai, kad brangesnę priemonę gydymo įstaiga gali pasiūlyti tik tada, kai ji priklauso medicinos priemonių tipui, kuris įtrauktas į Vyriausybės patvirtintą sąrašą. Tai gali būti:

• endoprotezas (kelio, klubo, peties, čiurnos, alkūnės, riešo sąnario);
• intraokulinis lęšis;
• klausos implantas;
• artroskopinių operacijų metu naudojamas implantas;
• robotinės chirurgijos priemonė; 
• tinklelis išvaržų operacijoms.

Gydymo įstaiga turi raštu suprantamai paaiškinti, kuo skiriasi siūlomi pasirinkimai, o pacientas raštu patvirtinti, kad atsisako kompensuojamos priemonės ir renkasi brangesnę alternatyvą.

Brangesnės priemonės kaina privalo būti pagrįsta priemonės įsigijimo kaina ir administravimo išlaidomis, kurios negali viršyti 20 procentų įsigijimo kainos.

Papildomas komfortas – tik pasirinkus

Antra išimtis – nemedicininės, vadinamosios komforto, paslaugos. Tai – ne gydymui reikalingos paslaugos, o papildomi patogumai. Pavyzdžiui:

• vienvietė palata;
• individualus maitinimas;
• paciento artimųjų apgyvendinimas ar maitinimas;
• antros ar vėlesnės sveikatos dokumentų kopijos;
• asmeninio asistento paslaugos.

Tokias paslaugas gydymo įstaiga gali siūlyti tik tada, kai pacientas gali nemokamai gauti visą jam reikalingą gydymą.

„Negali būti taip, kad privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas žmogus, norėdamas gauti reikiamą gydymą, privalo papildomai susimokėti už komfortą“, – pažymi J. Valienė.

Pavyzdžiui, jei pacientui skiriama vienvietė palata, nes kitos galimybės nėra arba ši palata žmogui reikalinga dėl jo sveikatos būklės ar infekcijų kontrolės, ji turi būti nemokama.

Nemokamas yra ir individualus maitinimas, jeigu jo reikia dėl žmogaus sveikatos būklės, arba asistento paslaugos, jei dėl paciento riboto judumo jomis užtikrinamas sveikatos priežiūros prieinamumas.

Visais atvejais pacientas moka, tik kai pats, turėdamas nemokamą alternatyvą, pasirenka papildomą patogumą.

Kaip ir renkantis brangesnę medicinos priemonę, pacientas turi raštu patvirtinti, kad atsisako nemokamų paslaugų ir pasirenka mokamas. Šiuo atveju mokama visa komforto paslaugos kaina.

Svarbu žinoti

Kompensuojamas paslaugas gali gauti tik gyventojai:

• apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu;
• turi galiojantį siuntimą, kai jo reikia;
• ir kreipiasi į gydymo įstaigą, dėl reikiamos paslaugos sudariusią sutartį su ligonių kasa.