Ilgametę gydytoją išlydėjo su ašaromis
„Nemaniau, kad esu taip reikalinga“,- sakė Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro terapeutė 71 metų Vilhelmina Daugėlienė, nuoširdžiai nustebinta savo pacientų dėmesio, kurie ją į užtarnautą poilsį išlydėjo su ašaromis, tardami padėkos žodžius už jiems ilgus metus teiktą ir medicininę pagalbą, ir gydantį žodį.
Paskutinę V.Daugėlienės darbo dieną Kretingos PSPC Jokūbavo medicinos punkte prie gydytojos kabineto būriavosi jokūbaviškiai. Ne tik dėl to, kad V.Daugėlienės paprašytų išrašyti vaistų – labiau visiems rūpėjo atsisveikinti su gydytoja, kuri jokūbaviškių sveikata rūpinosi per keturiasdešimt metų.
„Linkiu Jums nesirgti“,-paprastai ir nuoširdžiai savo buvusiems pacientams palinkėjo V.Daugėlienė, kuriai visų jokūbaviškių vardu Marytė Budrikienė padėkojo už ilgametį darbą ir įteikė gėlių.
Gražių žodžių V.Daugėlienei negailėjo ir bendruomenės slaugytoja Dalia Sungailienė, pasak kurios, pacientai vertindavo ne tik gydytojos atsakingumą ir pareigingumą, bet ir geraširdiškumą – ji neatstumdavo sveikatos bėdų kamuojamų pacientų ir po darbo valandų.
„Visą naktį nemiegojau – taip buvau sujaudinta žinios, kad išeina Vilhelmina Daugėlienė“,- viena kitai prisipažino paskutinį kartą su gydytoja susitikti atėjusios vietinės garbaus amžiaus moterys. Pusiau rimtai pusiau juokais prisipažinusios, kad po atsisveikinimo su V.Daugėliene joms tikrai bus pakilęs kraujo spaudimas, pašnekovės sakė nerimaujančios, kaip seksis rasti kalbą su naujuoju Jokūbave dirbsiančiu gydytoju. Kretingos PSPC vadovės Irenos Narmontaitės teigimu, V.Daugėlienės buvusius pacientus jokūbaviškius nuo šiol gydys jaunas šeimos gydytojas palangiškis Žilvinas Nekrošius.
V.Daugėlienė su šypsena prisiminė, kad ir jai, iš Šakių rajono kilusiai jaunai gydytojai, 1969 metais atvykusiai dirbti į Kretingos rajoną, irgi ne iš karto buvo lengva rasti bendrą kalbą su žemaitiškai kalbančiais pacientais.
„Gydytojui Viliui Matulioniui prisipažinau, kad kažko nesuprantu: pacientų nusiskundimai nesutampa su diagnozėmis. Kartu išsiaiškinome: pasirodo, žemaičiai „grobais“ vadina žarnas, o mes, suvalkiečiai, „grobais“ įvardijame šonkaulius,- kone anekdotinę situaciją papasakojo V.Daugėlienė. – Bet jau seniai tokių dalykų nebepasitaiko: suprasti žemaitiškai suprantu, bet kalbėti šia tarme taip ir neišmokau. Nors mano sūnus puikiausiai kalba žemaitiškai, bet šia tarme ištarti žodį „vienuolika“ man taip ir liko neįveikiama užduotis.“
V.Daugėlienei, dirbant Kretingos PSPC, kartu teko lankytis ir medicinos punktuose Kūlupėnuose, Rūdaičiuose, Kurmaičiuose, o Jokūbave ir Valėnuose ji dirbo iki šiol. Taip vietiniams žmonėms buvo sudaryta galimybė kartą per du ar tris mėnesius pasikonsultuoti su gydytoja ir išsirašyti vaistus, nevykstant į Kretingos miestą.
„Važiuoti į Kretingą mums - gana varginga kelionė. Truputį lengviau tik, kai per mokslo metus vežiojami mokiniai – prisitaikome prie šių autobusų grafiko. Bet vasarą autobusų reisai reti, tad mums patekti pas gydytoją būtų labai sudėtinga“,- kalbėjo garbaus amžiaus jokūbaviškės.
Į užtarnautą poilsį išlydėdamos savo ilgametę gydytoją V.Daugėlienę, buvusios pacientės jai negailėjo gerų žodžių, kurių medikė nusipelnė supratingumu, skatinimu rūpintis savo sveikata, pagalba kreipiantis antrinės medicinos paslaugų.
„Kiekvienam – vis kitoks vaistas,- sakė V.Daugėlienė, mananti, jog nėra visiems tinkamiausio vieno recepto gerai sveikatai palaikyti. – Svarbiausia - kad vaistas nebūtų „pasiskolintas“ iš kaimyno, nes klausant jo, o ne gydytojo patarimų, galima ir „nusigydyti“. Apskritai kalbant, dabar yra kur kas geresnės sąlygos rūpintis savo sveikata, negu anksčiau, kai tik pradėjau dirbti gydytoja – tuomet net vaistų buvo nelengva gauti. Lietuvos kardiologai buvo pionieriai, nelengvai skynęsi kelią – jei operacija nepasisekdavo, tai tik dėl geros įrangos stokos, o ne gydytojų neprofesionalumo. Dabar gi pakanka netingėti ir pasinaudoti nemokamai siūlomomis profilaktikos programomis, prireikus gydymo – nuvažiuoti į Klaipėdos ligoninę, kur yra šiuolaikinė įranga. Tad nekeista, kad daugėja ilgaamžių žmonių ir jie visai neblogai jaučiasi.“
Dovilė Urnikienė
Susiję straipsniai
