Ieškant vidinės tylos: pirmojo maratono minčių dienoraštis

Sekmadienį Vilniuje buvo išlieta daug prakaito – garantuoju, kad daugiau nei bet kurią kitą metų dieną. Mat sostinės gatvėse savo ištvermę, jėgas, kantrybę ir sveikatą demonstravo didžiausio bėgimo renginio Lietuvoje – „Vilniaus maratonas“ – dalyviai, kurių suplūdę buvo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš 26 užsienio šalių. Viena iš tų, savo prakaitą sostinės gatvėse liejusiųjų, buvau ir aš.  

 Neįmanoma į neilgą tekstą sudėti visos bėgikų pasaulėžiūros, surašyti treniruočių sistemos, nupasakoti, kiek ir kaip žmonės pluša arba turėtų plušti dėl to, kad susimokėję pinigus patirtų tą masinį adrenalino jausmą: ar pavyks įveikti distanciją, ar pavyks ją įveikti greičiau, o ar pavyks išlaikyti pranašumą prieš ant kulnų lipantį varžovą?

 Įveikti pusės maratono distanciją ryžausi prieš metus, kai nuobodžiaudama sugalvojau tame pačiame renginyje nubėgti mažąjį maratoną – 4 kilometrus. Tiesa, pasiruošimas iššūkiui buvo atidėtas iki vasaros, o vasaros pradžioje teko susiimti už galvos: nelengva net 5 kilometrus nubėgti.

 Vis dėlto beveik kas antrą dieną bėgiojau ir mankštinausi parke, o patyręs bėgikas-treneris dalino patarimus. Vienas svarbiausių – bėgant reikia siekti tylos. Man, chaotiškai merginai, būtent tai ir kėlė didžiausią nerimą. Kad ir kaip stengiausi, tos tylos pasiekti nepavyko.

Taigi štai kas būna vietoje tylos, kai po trijų mėnesių treniruočių bėgi pirmąjį savo pusmaratonį.

Pirmąkart bėgančiosios 21 kilometrą vidinis monologas:

 „Laukiu starto. Baimė. Kaip šį ilgą šuoliavimą atlaikys mano žarnynas, ar neims nepakeliamai sopėti ir taip skaudantys keliai? Kad tik kaip nors įveikčiau. Kaip nelikti paskutinei?“

Startas.

Visų pirma pasiveju savo bičiulius, su kuriais vasarą treniravausi. Mergina atsiliko, tad savo tempą laikysiu, orientuodamasi pagal vieną bėgiką.

Kalnas – kol kas nesunku.

2 kilometrai. Imu prakaituoti. Bet šiaip viskas gerai. Geras oras. Norėtųsi greičiau bėgti, bet reikia pradžioje neužsiplėšti.

Trečias kilometras – vėl kalnas! Ir kas jį čia atnešė! Ir kada bus bent penki kilometrai įveikti? Vis nėra nėra nėra, nors jau pusę sostinės ilgio nubėgau! Bent jau taip atrodo. Smagu, kad trasoje kažkas muša būgnais, kažkas moja – vis linksmiau, nes bendražygis bėgikas taupydamas jėgas atsisako kalbėti.

Ir, o varge, kas su ta dešine koja?! Per smarkiai užsirišau batą ir ėmė trinti padą. Prieš dvi savaites odą nudyriau nuo kairiojo, jį išsigydžiau, į pusmaratonį išsiruošiau apsiklijavusi, bet nė už ką nebūčiau pagalvojusi, kad nepakeliamai trins dešinįjį padą. Nevalingai krito greitis, atsilikau nuo savo bendrakeleivio. Viskas – kiti 15 kilometrų vyks vienumoje.

Kaip ir bijojau, imu norėti į tualetą. Tualetai tik prie starto ir tektų išeiti iš trasos. Kažin kaip ten paskui reikės grįžti. Bepigu vyrams – šast prie krūmo ir bėga toliau. Na bet jeigu jau juodai prispirs, tai antrą ratą bėgdama irgi lįsiu į krūmus. Nieko nežinau.

Štai Sereikiškių parkas, Pilies gatvė. Brač, kaip skauda koją. Ką daryti? Ką daryti? Persirišti batą? Ne – jau nebepadės. Ir šiaip neverta gaišti minučių. Mama – jai daviau pleistrą. Reikia tikėtis, kad ji lauks manęs prie Katedros (pirmojo rato pabaigos). Dabar reikia kaip nors iki jos ištverti.

Užupis. Užupis?

Kodėl reikia bėgti į patį Užupį? Ir net kone per visą Užupį. Ir dar kilpa, kurioje matau Užupį jau įveikusius bėgikus.

Sunku šiaip. Kai kurie jau grįžta atgal Katedros link. O, Indrė, o, Mažena! Pasimojuojam! Nusišypsom. Reik tikėtis, kad šypsena puošia net ir raudoną prakaituotą veidą. Kietos ta Indrė ir Mažena.

Tai štai kaip atrodo tas pirmasis ratas. Katedra.

Mama, pleistrą! Kaip gerai, kad išprašiau jos atvykti palaikyti. „Kai kurie bėgikai turi savo asmeninius medicinos punktus“, - per garsiakalbį juokauja varžybų komentuotojas. O ne, čia turbūt apie mane!? Greitai, greitai pasiklijuoju koją, aunuosi batą – pirmyn.

Sakoma, kad pradedant antrąjį ratą geriau pamiršti pirmąjį – bėgti taip, tarsi tik dabar pradėtum bėgti. Kurgi ne!? Padą vis tiek juodai peršti. Gali būti, kad tas pleistras dabar susisuks bate ir bus dar blogiau. Velniop – kas bus, tas. Gerai, kad keliai neskauda.

Och, sunku vis dėlto.

Geras, iš to sunkumo kurį laiką pavyko pabūti tyloje. Penki antrojo rato kilometrai. O ne ne ne – sena seniai surūdijusi ir neigiamas emocijas kelianti meilė bėga. Prasta jo forma – tuoj pavysiu. Bet jis bėga visą maratona – matyt, jėgas taupo.

Brač, čia bus kilpa ir jis tikrai pamatys, kad ir aš bėgu. Tiek to, apsimesiu, kad jo nematau.

Vis dėlto sunku.

Gelia padą.

Gerai, artėja maždaug 16-as kilometras. Bus vandens. Vadinasi, pats laikas pabandyti suvartoti tą energetinį gelį. Štai taip atsiplėšiam. Gaila, kad per treniruotes neišbandžiau efekto. Fui, kokia saldi šlykštynė. Vanduo vanduo! Sustosiu. Tiek to ta minutė. Bėgant vis tiek neišeis atsigerti.

Ką žinau, nepajutau jokio jėgų antplūdžio po to energetinio gelio.

Bet tam buvusiajam jau tikrai kažkas negerai, nes vejuosi jį. Nenoriu jo aplenkti, nenoriu bėgti lygiagrečiai. Bet ir lėtinti nenoriu. Na va – susinervinau ir iškart šonai paskaudo. Kvėpuojam kvėpuojam. Brač, skauda šonai. Kaip negera bėgti paskui jį per 10 metrų.

Silpna darosi. Ne ne. Juk negali būti, kad jėgos apleis. Esu per treniruotes šį atstumą nubėgusi, nubėgsiu ir dabar. Bet siaubas, nebegaliu. Bėk bėk, mažute. Štai vyriokai jau eina –  neatsilaikė. Bet jie, matyt, nesitreniravo trijų mėnesių. Aš negaliu sustoti.

Šonai. Koja. Skauda.

Gerai – vėl Užupis. O, Indrė jau tuoj baigs distanciją. Štai ir Mažena. Pamojam. Bet gi keistas tas Užupis: kai eini pėsčiom, atrodo visai didelis, o kai bėgu, tai vienas, ir per minutę nebėra.

Pasivysiu aš tą buvusįjį, ar ne? Jau baigiu apsiprasti prie to, kad tenka būti taip šalia jo. Bet jam prastai sekasi. Chi chi.

Vanduo. Negersiu. O – jis stoja. Geria. Gerai, lenkiu.

Rankos užtino. Pirštai nesusilenkia. Gerai. Pasimankštinam, atsilošiam, iškeliam rankas, pasukiojam.

Kažin, jis čia bėga iš paskos? Bet kaip ne gėris čia su juo taip susidurti. Vieni nervai. Ir tie šonai vis nepraeina. Jau net koja neberūpi.

Ne, ne jis čia. Ir čia ne jis. Bet vis tiek turėtų bėgti kažkur šalia. Matyt, lipa ant kulnų.

O, čia ta, vardo neprisimenu. Vargšė atsilieka kokį 10 minučių, bet varo. Šaunuolė, net po raiščių traumos bėga. Pamojam.

Gerai. Paskutinis posūkis artėja. Po jo paspartinsiu. Štai jau. Varom. Brač, nėra taip lengva. Bet laikom tempą, laikom. Tegul anas mato, kaip aš galiu. Chi.

Na, kažkur jau turi būti mama. O – štai. Šypt. Keturi vyriokai prieš mane. Imam sprintą ir aplenkiam. Viens, du, trys. Op!

Aaaaaach!

Koks laikas? Koks laikas? Kodėl laikrodžio niekur nėra?“

Čia monologas baigiasi, nes paskutinis klausimas buvo ištartas jau garsiai, čiumpant organizatoriams už skvernų. Kol sužinojau, koks laikas, tas mano laikas jau buvo praėjęs, bet po

valandos internete jį susiradau. 2 valandos. Ne stebuklai, bet didžiuojuosi savimi.

Buvo gerai. Gaila, kad jau baigėsi.

Nors sakoma, kad sportas – sveikata, kažkaip labai tuo abejoju. Diegliai pilve, nutrintas padas, ištinusios rankos, po valandos pasijutęs sąnarių, stuburo skausmas... O gal vis dėlto ir sveikata tas sportas – nes linksmumo po šito išbandymo – visai dienai. Mažiausiai. 

Zita Voitiulevičiūtė