Į pirmąją širdies transplantaciją metraštininkas žvelgė pro objektyvo akutę

Trys dešimtmečiai – tiek laiko praėjo nuo Lietuvoje atliktos pirmosios širdies transplantacijos. Kai kurių šio Lietuvos medicinai itin reikšmingo įvykio dalyvių, deja, nebėra tarp mūsų. Tačiau išliko nuotraukose įamžinti pasirengimo unikaliai operacijai vaizdai, medikų darbas, jų nuotaikos ir pirmasis širdies recipientas. Šias istorines akimirkas įamžino vilnietis fotomenininkas Petras Katauskas – žmogus, iš arti stebėjęs ne tiktai pirmąją širdies transplantaciją, bet ir šimtus kitokių operacijų.

Reklama

Operacinėse – daugiau kaip pusė nugyvento gyvenimo

Juokaujant galima sakyti, kad medikų darbą nuotraukose įprasminantis 65 metų P.Katauskas operacinėse praleido jau daugiau kaip pusę savo nugyvento gyvenimo – 36 metus. Jo dokumentinės – spalvotos ir nespalvotos – nuotraukos ne kartą buvo ir yra eksponuojamos parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, su autoriaus leidimu platinamos žiniasklaidoje, medicininiuose leidiniuose, demonstruojamos studentams paskaitų metu, gydytojams – per konferencijas. Neįkainojamą unikalių nuotraukų archyvą sukaupęs P.Katauskas dabar turi rūpestį – kaip, tvarkant ir sisteminant šį archyvą, kokybiškai nuskenuoti nespalvotas sovietines fotojuosteles.

Kaip P.Katauskas, kurį pelnytai galima vadinti medicinos istorijos metraštininku, atsidūrė šioje srityje? Tai lėmė atsitiktinumas: ilgus metus P.Katauskas dirbo Lietuvos fotografijos meno draugijoje, buvo šios draugijos Vilniaus skyriaus sekretorius ir su medicina neturėjo nieko bendra. Tačiau 1981 metais per pažįstamus išgirdo, kad Širdies ir kraujagyslių laboratorijos profesorius Algimantas Marcinkevičius ieško žmogaus, kuris galėtų fotografuoti atliekamas širdies operacijas, o tai, kas nufotografuota, būtų naudojama kaip iliustracijos moksliniams gydytojų pranešimams. P.Katauskas nutarė išmėginti save naujoje – medicinos – srityje.

Svetimas žmogus erzino ir blaškė

Kaip medikai reagavo į chalatą vilkintį pašalinį žmogų operacinėje? Maža to, kad svetimą, bet dar ir su fotoaparatu? P.Katauskas neslepia – prireikė gerų dvejų, gal net trejų metų, kol operacinėje dirbantiems medikams jis tapo savas – nebekeliantis įtampos, nebeerzinantis, nebepastebimas. Kol tapo vienu iš jų.

O iš pradžių medikus fotografo pasirodymas operacinėje erzino ir blaškė. „Ne visi suprato, kodėl reikia fotografuoti operaciją. Jei ne profesorius A.Marcinkevičius – niekas manęs ten nebūtų įleidęs, – neabejoja pašnekovas. – Įsivaizduojate, jie operuoja – o šalia aš su spragsinčiu, burzgiančiu aparatu. Bet profesorius užtardavo, pasakydavo, kad tai, ką darau, yra reikalinga“. P.Katausko buvimu operacinėje ypatingai rūpinosi vyriausioji slaugytoja Aldona: „Ji baiminosi, kad neperžengčiau vadinamosios sterilumo zonos. Nes jei, ieškodamas geresnio kadro, chirurgą kad ir netyčia ranka paliesčiau – jis turėtų eiti persirengti, nes jo apranga nebebūtų sterili“.

Tuo metu sostinės kardiochirurgai dirbo Antakalnyje esančiose klinikose (dabar – Vilniaus miesto klinikinė ligoninė). Ir tada mirtingumas nuo širdies ligų buvo didelis. P.Katauskui ne kartą teko susidurti su pacientų mirtimi. Sunkiausia būdavo matyti, kaip miršta vaikai – nebuvo pakankamai technologijų juos išgydyti. Ne vieno paciento mirtį operacijos metu įamžinęs P.Katauskas turi išsaugojęs tas nuotraukas, bet niekam jų nerodo – kam rodyti mirtį?

Įsimintiniausi – pirmi kartai

Pašnekovui į atmintį itin giliai įsirėžė pirmieji kartai operacinėje. Kartą fotografavo širdies operaciją. Jai pasibaigus, operacinėje liko vienas chirurgas ir fotografas. Pacientas nuo operacinio stalo jau turėjo būti perkeltas į lovą ir pervežtas į reanimaciją. „Ir staiga, pakėlęs akis į monitorių, matau: širdies veiklą rodanti kreivė tampa tiesi – žmogus miršta! Girdžiu žodį „defibriliacija“, matau, kaip gydytojas atlieka išorinį širdies masažą. Akimirką sutrikau: „Ką veikiu čia, kur miršta žmogus?“ Bet susitvardžiau, likau. Norėjau, kad nuotraukose būtų matyti gydytojo pastangos gelbstint pacientą, todėl stengiausi kuo tiksliau užfiksuoti masažo metu atliekamus judesius. Tada ir įvyko vidinis lūžis: supratau, kad privalau likti operacinėje bet kokiomis aplinkybėmis. O ta istorija baigėsi laimingai – pacientas liko gyvas“.

Tačiau prie mirties įprasti neįmanoma. Ją sunkiai išgyvena ne tik P.Katauskas – dramatiškai pacientų mirtį priima ir medikai: „Būna, operacijos metu žmogus miršta. Artimieji laukia už operacinės durų. Kaip jiems pasakyti, kad žmogus mirė? Gydytojai susikaupia ir eina pranešti. O artimųjų reakcija, išgirdus apie mirtį, būna visokia: vieni ima verkti, kai kurie krenta ant grindų – viskas vyksta tarsi baisiausiame filme. Neįsivaizduoju, kaip gydytojai, tai matydami, ištveria. Ramina artimuosius, o telefonas jau skamba dėl kito paciento: „Gydytojau, jūsų ligonis ėmė kraujuoti“. Ir gydytojai jau skuba pas kitą pacientą. Arba – į kitą operaciją. Gerai, kad dabar kardiochirurgams nebereikia su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės kalbėti“.

Į namus – paskutiniu autobusu

Po truputį P.Katauską dokumentinė fotografija įtraukė, užkabino. Ir, užuot fiksavęs tik medicininius vaizdus, kurių reikėjo gydytojų pranešimams iliustruoti, ėmė stebėti ir įamžinti viską, kas buvo aplinkui – medikus, jų emocijas, akis, rankas, susikaupimą, ryžtą, neviltį, nuovargį, trumpas atokvėpio akimirkas. Ne kartą teko lydėti medikus, skrendančius parsigabenti donorinės širdies.

„Galėjau to nedaryti, niekas nevertė. Bet buvo labai įdomu viską stebėti ir įamžinti“, – prisipažįsta jis. Prisimena degęs tokiu entuziazmu, kad, per mėnesį gaudamas 85 rublius, darbe užsibūdavo nuo ryto iki vėlaus vakaro – į namus grįždavo paskutiniu miesto autobusu. Dieną fotografuodavo, o vakare nuotraukas ryškindavo ir spausdavo.

Ilgainiui P.Katausko fotografijos, persmelktos medikų emocijų, ėmė jiems patiems patikti. Nuotraukas imta eksponuoti parodose, nes tai buvo puikiausia alinančio, pasiaukojamo medikų darbo iliustracija. „Tada jau tie, kurių dar nebuvau įamžinęs, ėmė piktintis: „Kodėl jis nufotografuotas, o aš – ne?“ – juokiasi prisiminęs. Jam liko pasiraitoti rankoves ir fotografuoti, fotografuoti – darbo buvo daug.

Pasakoja anuomet per dieną fotografuodavęs 5-6 operacijas – teko skubėti iš vienos operacinės į kitą. Neretai ant kojų, kaip ir gydytojai, jis išbūdavo po 24-36 valandas. „Būdavo, išvažiuoju iš palyginti ramios operacijos, nespėju grįžti namo – o jau pasiveja gydytojų skambutis: sugrįžk! Sykį važiuodamas naktį namo buvau taip pavargęs, kad užmigau, kol degė raudonas šviesoforo signalas. Kai užsidegė žalia šviesa – pabudau“.

Fotografavimui – vos 2-3 sekundės

Kaip įmanoma iš arti nufotografuoti operuojamą pacientą, kai aplink jį susibūrusi medikų komanda, o iš visų pusių – medicininė aparatūra?

„Tai ir yra sunkiausia – rasti priėjimą operacijos metu“, – pripažįsta fotomenininkas. Svarbiausia – nuotraukoje parodyti vaizdą taip, kaip operacijos metu jį mato chirurgas. Juk į tą patį daiktą žiūrint iš vienos pusės jis atrodo vienaip, iš kitos – jau kitaip. „Kai operacinėje tapau savas – medikai jau žinojo: man reikia nufotografuoti! Todėl kažkurią operacijos akimirką jie šiek tiek žemiau nuleidžia operacinį stalą, visi nuo jo atsitraukia... vos 2-3 sekundėms. Štai šis laikas, tos 2-3 sekundės, – mano! Tuomet, kai atsiduriu prie stalo, nėra kada žiūrėti, ką fotografuoju: „užtaisau“ fotoaparatą ir per tas porą sekundžių padarau 7-8 kadrus. Viskas! Medikai grįžta prie darbo, aš privalau pasitraukti“, – pasakoja P.Katauskas.

Jis lydėdavo medikus ir į vizitacijas, nes norėjo įamžinti jų bendravimą su pacientais. Beje, anksčiau pacientai neprieštaraudavo, kai matydavo, kad yra fotografuojami – reikia, tai reikia. Tik viena moteris, prisimena, pasipiktino ir neleido fotografuoti, kai apžiūros metu širdį tikrinantys gydytojai kilstelėjo jos marškinėlius.

Vizitacijų metu yra buvę graudžių, net dramatiškų situacijų: „Per vieną vizitaciją profesorius A.Marcinkevičius paklausė palatoje gulinčio paciento, kokiomis ligomis yra sirgę jo artimieji – taip lengviau numatyti įgimtų ligų pavojų. „Nežinau. Aš žydas. Visi mano artimieji buvo sušaudyti – likau visiškai vienas“, – atsakė žmogus nuščiuvusiems medikams.

Dar viena matyta vizitacija, P.Katausko įsitikinimu, galėtų būti puiki antireklama rūkymui: palata, lovose – švariai apsirengusios pacientės. Priėjęs prie vienos iš jų lovos, gydytojas kilsteli antklodę, o ten – mėlyna gangrenuojanti koja, kitos kojos keli pirštai jau amputuoti. „Kokio amžiaus būdama pradėjote rūkyti?“ – klausia gydytojas. „Nuo dvylikos metų“, – atsako moteris.

P.Katauskas sulaukdavo ir kitokių užduočių – pavyzdžiui, fotografuoti pacientus, kuriems prijungtas dirbtinis širdies aparatas, už ligoninės sienų. Tai turėjo būti įrodymas, kad net ir „vilkdamas“ su savimi dirbtinį širdies aparatą, dydžiu prilygstantį kelioniniam lagaminui ant ratukų, toks pacientas gali gyventi daugmaž normalų gyvenimą. Sykį vieną tokį pacientą, profesoriaus Vytauto Sirvydžio paprašytas, P.Katauskas vežė į maisto prekių parduotuvę ir fotografavo, kaip šis apsipirkinėja. Vėliau jiedu vyko į Trakus „pasižmonėti“. Viskas buvo gerai, kol tas gremėzdiškas aparatas su dviem akumuliatoriais nepradėjo cypti. Du akumuliatoriai buvo montuojami todėl, kad, vienam išsikrovus, ima veikti antrasis – taigi ligonis dar kelias valandas turėtų būti ramus. Bėda ta, kad nors pirmasis akumuliatorius nusėsdavo vos 40 procentų, aparatas vis tiek imdavo cypti. Vaikinas, prisimena P.Katauskas, labai išsigando, kad nespės laiku pakrauti akumuliatoriaus, ir jiedu suskubo išvažiuoti iš Trakų, taip ir neužsukę į kavinę, kaip buvo planuota.

Po šešerių darbo metų – pirmoji transplantacija

Nuo darbo ligoninėje pradžios praėjus šešeriems metams, P.Katauskas įamžino pirmąją Lietuvoje širdies transplantaciją.

P.Katauskas prisimena tą 1987 metų rugsėjo 1-osios naktį, kai sunkia širdies liga sirgusiam Albinui Penkauskui atsirado donorė – motociklo avarijoje žuvusi mergina. Tai dabar transplantacijoms atvežamas tik donorinis organas – anuomet būdavo atgabenamas visas donoro kūnas, tik tada išimamas organas. „Prisimenu, atvežė tą merginą į operacinę. Galva sutvarstyta. Gydytojai encefalogramą užrašė, kad patvirtintų smegenų mirtį. O įtampa operacinėje – nepakeliama! Visi labai jaudinosi! Ir aš kartu išgyvenau tą įtampą: kas bus, jei fotoaparatas užstrigs?

Su A.Penkausku P.Katauską siejo ypatingas emocinis ryšys, nes fotografas dažnai lankė įžymųjį pacientą, jį fotografavo. Po A.Penkausko mirties dalį nuotraukų fotografas dovanojo jo našlei.

Įtampos netrūko

Daug laiko greta operuojančių medikų praleidęs P.Katauskas suprato esminį dalyką: privalai nesimaišyti jiems nei po ranka, nei po akimis – kad ir kas benutiktų. Tuomet medikai atsipalaiduoja.

Kai viskas gerai, operacinėje skamba rami muzika, o medikai persimeta vienu kitu žodžiu ne tik apie operaciją – apie politiką, meną, pabaigę darbą kartais net anekdotą suskelia. Bet tuomet, „kai viskas gerai“, fotomenininkui operacinėje nuobodu: nėra įsimintinų kadrų: „Tokiu atveju visą parą turi praleisti operacinėse, laukdamas gero kadro. Kas kita, kai įvyksta kažkas netikėta, nelaukta, nekasdieniška“.

Fotografas prisimena, kaip iš vienos operacinės į kitą transplantacijos metu turėjo būti nešama donorinė širdis. „Įtampa buvo tokia didžiulė, kad nė nemėgink prasižioti ir paklausti, kas širdį neš ir kaip neš! O aš juk turiu nufotografuoti – kito karto nebus! Kur atsistoti, kad geriau matytųsi?“ – sudėtingą fotografavimą prisimena pašnekovas.

Jis pastebėjo keistą dėsningumą: širdies transplantacijos kažkodėl atliekamos naktį. Tačiau jokios mistikos čia nėra: į naktį laikas išsitęsia todėl, kad dieną vyksta pasiruošimas: atliekami būtini medicininiai, laboratoriniai donoro tyrimai, operacijai paruošiamas ir recipientas. Užtrunka, kol širdis į Vilniaus universiteto Santaros klinikas atgabenama iš kito miesto ar net kitos šalies. „Operacinės klinikose – šiaurinėje pusėje. Todėl tekant saulei operacinė dešimčiai, penkiolikai minučių nušvinta nenusakoma šviesa! Tas į operacinę patekęs šviesos pluoštas nušviečia medikų veidus, ir jie, nors pavargę, man atrodo kaip Dievai – tarsi kokios aureolės apšviesti! Tą akimirką, kol operacinėn būna įspindęs tas saulės spindulys, ir nuotaika būna kitokia – tai labai juntama. Saulės šviesa trumpam net nustelbia operacinės šviesą“, – apie įsimintinus rytmečius operacinėje pasakoja P. Katauskas.

Medikai operacijas įamžina mobiliaisiais

Nors jau daug metų P.Katausko nuotraukos – spalvotos, jam daug mielesnė, šiltesnė nespalvota fotografija – į ją daugiau širdies įdėta: „Reikėdavo ne tik nufotografuoti, bet ir juostą pačiam išryškinti, ir nuotraukas atspausdinti. O kai atėjo skaitmeninės fotografijos laikas – kol aš ją perpratau! Maniau, kad visai fotografuoti nemoku“.

Suskaičiavo, kad teko įamžinti visas širdies transplantacijas, kurias atliko profesorių A.Marcinkevičiaus, V.Sirvydžio, Giedriaus Uždavinio vadovaujamos kardiochirurgų komandos, taip pat – daugumą vėliau atliktų Santaros klinikose. Kai unikalios nuotraukos pelnė pripažinimą, P.Katauską ėmė kviesti ne tik širdies chirurgai, bet ir kitų sričių medikai: pilvo chirurgai, urologai, akių ligų gydytojai.

Pastaruoju metu P.Katauskas – retesnis svečias operacinėse: „Dabar medikai mobiliaisiais telefonais operacinėje fotografuoja. Bet juk tai – ne nuotraukos! Ir ar taip fotografuojant, bus išsaugotos nuotraukos trisdešimčiai ar daugiau metų?“

Tačiau ir dabar žymusis metraštininkas nesėdi be darbo – Santaros klinikose diegiant elektroninę registraciją, P.Katauskas gavo užduotį padaryti medicinos personalo portretines nuotraukas, o tokių darbuotojų – net penki šimtai. P.Katauskas juokauja: kadangi dauguma šių darbuotojų – moterys, gražiai visas nufotografuoti – ne ką mažesnis iššūkis, nei operacijos metu „sugauti“ vertingą kadrą. Taip pat jis įamžina Santaros klinikų renginius, kuriuose dalyvauja žymiausi gydytojai, menininkai. Tokio jau metraštininko dalia – įamžinti visus įvykius, susijusius su medikų gyvenimu.