Širdies transplantacijos laukiantis jūrininkas tikisi į jūrą dar išplaukti

Širdies nepakankamumu sergantis ir savojo donoro laukiantis klaipėdietis Igoris Kontijevas prisipažįsta: jam optimizmo sunkiausiu momentu įkvėpė gydytoja psichologė, pati jau maždaug šešerius metus gyvenanti su dovanota donoro širdimi. „Po transplantacijos operacijos ši mergina spėjo pabaigti mokslus, o dabar padeda tiems, kurie tokios operacijos dar tik laukia“, – pasakoja Igoris. Donoro širdies laukiančiam ligoniui svarbiausia – moralinė parama žmogaus, jau patyrusio transplantaciją, atgavusio jėgas ir sveikatą.

Jis džiaugiasi sulaukęs likimo draugės paguodos, kai daugiau kaip prieš metus išgirdo gydytojų nuosprendį: būtina persodinti donoro širdį. Tik įsivaizduoti galima, koks tai buvo smūgis sveikam, stipriam, visą gyvenimą sportavusiam ir fizinių darbų nesibaidžiusiam vyrui. O kol sulauks transplantacijos operacijos, Igoriui buvo implantuota dirbtinė širdis.

Į jūrą – ir trylikai mėnesių

Iš 48 savo gyvenimo metų net tris dešimtmečius Igoris, galima sakyti, praleido nejausdamas žemės po kojomis – tiek laiko jis dirbo jūrininku, laivais aplankė daugybę pasaulio šalių. Džiaugiasi, kad šalis, kuriose laivai prisišvartuodavo, apžiūrėdavo ne nuo denio – užteko laiko ir ekskursijoms krante. Pavyzdžiui, atplaukus į Panamą – valstybę Centrinėje Amerikoje – visa įgula krante praleido dešimt dienų – kol, pasikeitus įguloms, „senoji“ galėjo išskristi namo.

Kartais užtrukdavo ne tik jūrininkų viešnagė krante – sykį jūroje Igoris praleido daugiau negu metus – ištisus 13 mėnesių. Kai išvyko iš namų, žmona Vilma laukėsi jųdviejų pirmagimio, o kai pagaliau grįžo, mažyliui jau buvo... pusmetis. „Žinoma, skaudu buvo, kad negaliu būti drauge su žmona, negaliu pamatyti ką tik gimusio mažylio, – atsidūsta Igoris. – Bet buvome jauni, reikėjo įsigyti butą, todėl teko daug dirbti“.

Daugiausia laiko Igoris dirbo prekybiniuose laivuose, plukdančiuose medieną – vadinamuose miškavežiuose. „Ta mediena buvo labai gerai paruošta, todėl brangi – vienas kubinis metras tokios medienos kainavo iki 10 tūkstančių JAV dolerių“, – sako Igoris.

Įsimintiniausias jaunystės laikų koncertas

Ar nebūdavo sunku ištisus mėnesius uždaroje laivo erdvėje leisti tarp tų pačių žmonių? „Ne“, – užtikrina Igoris. Jis džiaugiasi, kad laivo kapitonui pavykdavo draugėn suburti nekonfliktiškus, draugiškus žmones, todėl tarpusavio trinties nebuvo.

Su viena įgula jis yra dirbęs net 8 metus – per tą laiką vos keli žmonės pasikeitė. „Būdavo, vakarais po darbo padedame virėjai indus suplauti, susitvarkyti virtuvėje, o tada visi drauge biliardą žaidžiame, kortomis pliekiame, filmus žiūrime“, – pasakoja Igoris.

Žinoma, gražiausi Igorio prisiminimai – iš jūreiviškos jaunystės, nors ji ir sutapo su sovietmečiu. Tuomet ir ekskursijos į pakrančių miestuose esančias lankytinas vietas jūreiviams būdavo nemokamos, ir į diskotekas visi drauge pasilinksminti skubėdavo. „O kaip gi kitaip, kai iš 25 įgulos narių tuomet net 18 buvo „komjaunuoliško“ amžiaus – iki 27 metų“, – juokiasi Igoris.

Tačiau labiausiai jam įsiminė 1987-ieji, kai, atplaukus į Šiaurės Ispanijos kurortą San Sebastijaną, čia gastroliavo legendinė sunkiojo metalo grupė „Scorpions“.

Išplaukdavo ir su žmona

Iš kiekvieno reiso Igoris grįždavo pasisėmęs naujų kelionės įspūdžių, todėl džiaugiasi, kad po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo jūreiviai į plaukimus galėdavo pasiimti ir savo žmonas – tada ir jo Vilma pasaulio pamatė. „Būdavo smagu – vienu reisu su mumis išplaukdavo apie dešimt žmonų“, – prisimena Igoris. Jūrininkų žmonos kelionėje laiko veltui neleido – padėdavo prie skalbinių, virtuvėje.

Vėliau Igoris dirbo geležinkelio keltų linijoje Klaipėda-Mukranas, remontavo laivų variklius. Taigi jo gyvenimas buvo susijęs su jūra, plaukiojimais, kelionėmis. Net laisvalaikio pramogoms įsigijo  katerį, su kuriuo nuo kranto į jūrą gali nuplaukti dešimt jūrmylių (18 kilometrų).

Per dvi valandas – septyni skiepai

Kas atsitiko, kad nuo jaunystės plaukiojęs, sunkiąja atletika užsiėmęs, fizinį darbą dirbęs vyras pasiligojo? Viena versijų – kad prikibo infekcija ir „krito“ organizmo imunitetas, kai gavo žaibišką skiepų dozę.

2012-aisiais Igoriui pasitaikė galimybė neplanuotai išplaukti į Kolumbiją (valstybė Pietų Amerikoje). Apsisprendus plaukti, per dvi dienas reikėjo pasiskiepyti nuo įvairių ligų. Viename iš Klaipėdos medicinos įstaigų penki būsimos įgulos nariai vos per dvi valandas „gavo“ po septynis skirtingus skiepus.

„O paaiškėjo, kad laikas tarp tų skiepų turėjo būti bent dvi paros“, – „skiepų maratoną“ prisimena Igoris. Tiesa, tuomet į Kolumbiją Igoris išplaukė ir jokių problemų su sveikata nebuvo.

2013-ųjų rudenį ėmė kankinti dusulys, kosulys. Tačiau Igoris nė neįtarė, kad sušlubavo širdis – galvojo, kad kankina bronchitas. Kai vyras nebegalėjo nei prisėsti, nei prigulti, uostamiesčio gydytojai įtarė, kad problemos – rimtesnės, todėl atsiuntė Igorį į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Čia jam buvo įstatytas širdies stimuliatorius.

Tačiau netrukus vyras ėmė tinti – vietoj įprastų 79 kilogramų svarstyklės rodė 100 kilogramų svorį. Paaiškėjo, kad išsiplėtė kairysis širdies skilvelis, ėmė kauptis skysčiai. Liko vienintelė išeitis – persodinti donoro širdį. Igoriui 2014 metų vasarį laikinai – kol sulauks donoro – buvo implantuota dirbtinė širdis.

Surengė egzaminą būsimiems medikams

Iš pradžių Igoriui sunku buvo priprasti prie 2,2 kilogramo sveriančio dirbtinės širdies aparato. Tačiau ilgainiui apsiprato, išmoko prisitaikyti prie radijo aparačiuką primenančio mechanizmo ir mikliai maigydamas demonstruoja, kokius parametrus rodo laikinasis jo gyvybės palaikytojas.

Igoris su šypsena prisimena, kaip, besigydant ligoninėje su implantuota dirbtine širdimi, jo gydytojas juokais nusprendė paegzaminuoti būsimuosius medikus.

Kad trečiakursiai neįtartų, jog Igorio krūtinėje – dirbtinė širdis, jį apvilko plačiais drabužiais, iš po kurių nebuvo matyti jokių laidų ir aparatų. Tada studentai, kurių į ankštą patalpą sugužėjo maždaug 30, buvo paprašyti nustatyti jo diagnozę.

Vienas po kito būsimieji gydytojai prie paciento krūtinės glaudė stetoskopus, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. „Vienintelė mergina iš to didžiulio studentų būrio ilgai klausėsi pridėjusi stetoskopą prie mano krūtinės ir galiausiai pareiškė įtarianti, kad man implantuota dirbtinė širdis. Mergina tvirtino nejaučianti pulso, negalinti išmatuoti spaudimo, nes kraujospūdžio matuoklis rodo „error“ (klaida), ir girdinti tik keistą zyzimą (tai – dirbtinės širdies aparato zyzimas)“, – prisimena savotiško eksperimento dalyviu tapęs Igoris. „Kad jūs būtumėte matę, kaip pasimetė ir sutriko kiti studentai! Juos, galima sakyti, ištiko šokas“, – juokiasi pašnekovas.

Tiktų bet kurios kraujo grupės donoro širdis

Jau daugiau kaip metus Igoris laukia savojo širdies donoro. Kol kas kvietimo atvykti transplantacijai dar nebuvo, bet vyras neabejoja: bus. „Šansų turiu daug, nes mano kraujo grupė – AB (IV), o tai reiškia, kam man tiktų bet kurios kraujo grupės donoro širdis.

Nors pamėgtą jūreivio darbą Igoriui po būsimos širdies transplantacijos, regis, teks pamiršti, jis neabejoja, kad į jūrą bent jau savo pramoginiu kateriu tikrai plauks. Be to, ateities planuose – ne tik rūpestis dėl savo šeimos, kurioje – jau du suaugę sūnūs ir žmona, bet ir pagalba mamai, sesers šeimai. „Aš toks – be veiklos negaliu. Negaliu sėdėti ir nieko neveikti“, – tvirtina Igoris.

Akivaizdu, kad jis nėra paklusniausias gydytojų pacientas: „Leidžiama kelti penkis kilogramus. Bet kas tie penki kilogramai? Aš ir trisdešimt kilogramų pakelti galiu, bet kartais ten, širdies vietoje, suduria: vidinė dirbtinės širdies siūlė iš titano vielos, kuri nerūdija, bet jos galiukai aštrūs“, – šypsodamasis kalba Igoris. Jo gyvenimą galėtų pratęsti donoro širdis. Igoris jos tebelaukia.

Nacionalinio transplantacijos biuro informacija