Gyvūnų globėjos svajonė – prieglauda gaidžiams(3)

Vilniaus rajono kaime gyvenanti Asta Ivaškevičiūtė - viena iš nedaugelio lietuvių, vienuolika vištelių ir septynis gaidžius auginanti ne dėl kiaušinių ar mėsos, o iš meilės jiems. Naujųjų – Ugninio Gaidžio – metų išvakarėse, pasakodama apie savo augintinius, Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos bendrasavininkė pabrėžė, jog gaidžiai – ne agresyvūs, o intelektualūs, meilūs ir švelnūs paukščiai, gebantys užmegzti ir palaikyti su žmogumi ryšį.

Reklama

Kodėl nusprendėte auginti vištų ir gaidžių pulkelį?

Persikrausčiusi į kaimą, norėjau auginti povus, nors nesu turėjusi net kanarėlės, neišmaniau apie paukščius, todėl artimas bičiulis padovanojo dvi višteles ir gaidį, kad pasimokyčiau, o paskui galėčiau įsigyti ir povus. Bet kuo daugiau stebiu šias nuostabias būtybes, tuo labiau žaviuosi jomis, povų jau nebenoriu.

Aš nevalgau mėsos, žuvies, kiaušinių, todėl neturiu tikslo iš jų gauti jokios kitos naudos išskyrus bendravimo malonumą. Tad mane kamavo klausimas, kur dėti kiaušinius. Nusprendžiau taikyti užsienio ūkio gyvūnų prieglaudų įkūrėjų praktiką – juos atiduoti vištoms.

Žmonės, kurie vieni kitiems sako: „kvaila kaip višta“, išties jų nepažįsta. Tai intelektualūs, bendraujantys, smalsūs paukščiai, gebantys su žmonėmis užmegzti artimą draugystę. Lietuvoje esu viena iš nedaugelio, kurie augina vištas ne dėl kiaušinių, mėsos ar plunksnų. Be manęs, taip pat juos laiko Viktorija Naujokaitė bei Edvardas Stalionis – gyvūnų prieglaudos „Trys paršeliai“ įkūrėjai. Viktorijos dėka daug sužinojau apie šiuos paukščius. Pasirodo, vištos yra vienos iš labiausiai žmonių sužalotų gyvūnų. Jų pirmtakai gamtoje gyvena apie 30 metų ir per metus padeda apie 10 nedidelių kiaušinukų, o žmogaus išveista višta – 300 didelių kiaušinių. Net tada, kai ji auginama ne mėsai, kiaušiniams ar veisimui, sudarytos palankios sąlygos, retai kuri išgyvena ilgiau nei 3-4 metus, nes jų reprodukcinė sistema dėl tokio nenormalaus kiaušinių dėjimo susidėvi ir „išeina iš rikiuotės“. Užsienyje vištų globėjai deda joms specialius implantus, kad sustabdytų nenormalų kiaušinių dėjimą ir šiuo būdu apsaugotų organizmą nuo susidėvėjimo. Su jais vištos gali gyventi gerokai ilgiau, visavertį gyvenimą. Lietuvoje taip pat jau yra veterinarijos gydytojų, galinčių atlikti tokią operaciją. Aš ir saviškėms norėčiau tokius implantus įdėti, bet tai brangu, kol kas neturiu tam lėšų.

O gaidžiai, beje, gali gyventi ilgai, kiek žinau, seniausias užsienyje gyvenantis paukštis jau skaičiuoja 17 metus.

Šie mano paukščiukai, tarp kurių ir žąsinas su žąsele bei antinas, gyvena tvarte, bet dvi vištelės šiuo metu yra namuose, nes gydosi. Vienai iš jų yra lėtinis kojos raumens uždegimas, todėl turi gyventi sausai ir šiltai, gerti priešuždegiminius vaistus.

Tiesą sakant, jei ne mano šunys, kurie negali nugalėti medžiotojo instinkto ir į paukščius nebežiūrėti kaip į grobį, į namus gyventi pakviesčiau ir savo numylėtinį gaidelį Kinarą. Jis nepritampa prie likusio paukščių būrio, tačiau gražiai sugyvena su šiuo metu „sanatorijoje“ esančiomis vištelėmis Sumitra ir Kaušalija.

Žmonės įsitikinę, kad vištos – nešvarūs gyvūnai, kurie bet kur tuštinasi. Tačiau taip nėra. Kai kurios namie auginamos vištos netgi sugalvoja daryti tik ant patiestos palutės. Klinikos veterinarė Ingrida pasakojo, jog stebėjosi, kodėl „Trijų paršelių“ vištos nesituština narve, kuriame yra laikomos, tai padarė tik paleistos pasivaikščioti. Taigi jos nenorėjo teršti ten, kur gyvena. Tai švarūs paukščiai, kurie nuolat valosi, purenasi savo plunksneles, prausiasi žemėje. O užsienyje galima netgi įsigyti žmonių specialiai pasiūtas sauskelnes namuose laikomoms vištoms ir gaidžiams.

Turiu ir veislinių vištų bei gaidžių, bet nusprendžiau juos ne pirkti ar, juo labiau, veisti, o priimti tada, kai reikia išgelbėti. Nors gaidžiai gali išgyventi ilgiausiai, tačiau jų gyvybė verta mažiau nei vištos, todėl būtent jie dažniausiai ir ieško naujų namų. Tiesą sakant, svajoju įkurti gaidžių prieglaudą, kurių yra užsienyje.

Deja, ne visur šie paukščiai gyvena išskirtinėmis sąlygomis, patiria žmonių meilę.

Taip, noriu atkreipti dėmesį, kad paukštynuose vištos laikomos A4 popieriaus lapo dydžio erdvėje, be saulės ir gryno oro, ant metalinių grotų. Nuo tokių sąlygų, sukurtų tam, kad jos dėtų kuo daugiau kiaušinių, organizmas susidėvi per pusantrų metų ir jos nugaišta arba nužudomos dėl sumažėjusio produktyvumo.

Kaimuose, kur esą vištos gyvena geriau nei paukštynuose, susižeidusios jos patenka į puodą arba vaikšto žaizdotos, negydomos, kentėdamos skausmus. Net toks paprastas dalykas kaip kojų priežiūra, apsauga nuo erkučių yra mažai kam žinoma ir dažniausiai negydoma.

O mėsinės vištos yra taip genetiškai deformuotos, kad net ir išgelbėtosios dažniausiai turi sveikatos problemų, todėl joms reikia taikyti labai griežtą dietą, nes dėl antsvorio galo sunegaluoti kojos, širdis.

Kuo šie paukščiai ypatingi?

Jei žmonės sugebėtų atidžiau į jas pasižiūrėti, labai greitai įsitikintų, jog ne taip jau daug kuo skiriasi nuo daugelio mėgstamų šunelių ar kačiukų. Vištos yra socialios, bendraujančios, jas netgi galima išdresuoti! Jei žmogus bendrauja su višta ar gaidžiu, jie žino savo vardą, gali pašaukti atbėgti.

Kiekvienas paukštis – išskirtinė asmenybė. Gaidžiai retkarčiais ima šokti vienas prieš kitą savo „vyriškus“ šokius, tačiau žąsinas negali pakęsti peštynių, todėl tuoj bėga išskleidęs sparnus juos išskirti.

Tiesa, gaidžiai taip pat nėra agresyvūs, ypač švelnūs ir meilūs aukščiausi – Džianaka su Kinaru. Mėgstu pas mane atvykusiems svečiams tučtuojau į rankas įbrukti kurį nors gaidelį, kad galėtų pasidžiaugti jų draugija.

Keista, kad Kinaras, gana didelis gaidys, paniškai bijo apie sprindžio dydžio gaidelio Šilkiaus. Negaliu suprasti, kodėl jis ne ginasi, o bėga slėptis, nors aukštesnius už Šilkių gaidelius moka „pastatyti į vietą“. Vargšelis netgi negali išeiti į lauką iš tvarto, nes Šilkius, vos jį pamatęs, varo atgal. Tad man tenka paimti Kinarą į rankas ir nunešti toliau nuo to mažo, pūkuoto teroristo (juokiasi).

Taip pat įprasta galvoti, kad žąsys yra agresyvios, bet manosios paneigia šį stereotipą. Kai kažkoks plėšrūnas nusinešė du žąsiukus ir Pandukas liko vienas, su juo labai susidraugavome. Jis net atkrypuodavo šalia manęs prigulti ant patiesalo, su manimi šnekučiuodavosi. Bet kai atsirado Rasagulytė, Pandukas tapo labai rimtu vyru, vandens paukščių būrio vadu. Savo žąselę jis taip rūpestingai saugo ir globoja, jog miela žiūrėti.

Meilė gyvūnams Jums įgimta?

Taip, aš visada buvau artima gyvūnams. Mama pasakojo, kad po lietaus vėluodavo nuvesti į darželį, nes nuo šaligatvio rankiodavau sliekus ir pernešdavau juos į saugią vietą - ant pievutės. Aš prisimenu susirūpinusiais veidais lekiančius žmones, kurie nežiūri sau po kojomis, traiško vargšus sliekus (šypsosi).

Gerbiu kitų gyvybę, jų teisę į gyvenimą, tad kartą tvarte radusi sužeista letenėle pelytę, nuvežiau į veterinarijos kliniką. Pažįstamas, sužinojęs apie tai, nusistebėjęs paklausė, kodėl tai darau, juk pelių yra tiek daug! Jų daug, tačiau kiekvienai gyvenimas yra vienas.

Jūsų ūkyje užuovėją rado ne tik paukščiai?

Dar turiu du šunis – Guziką ir Reksą. Abu išgelbėti iš asocialios šeimos, gyvenančios kaime, kuriame valkataujantys šunys pramogos dėlei yra pakariami arba pririšami prie mašinos bamperio ir velkami, kol padvesia... Laikau ir buvusius benamius - dvi kates bei du katinus: vyriausiajai Taigai - jau apie 15 metų, kiti – Sirijus, Mikė Pūkuotukas ir Saga.

Kaip manote, kokie mūsų laukia ateinantieji – Ugninio Gaidžio metai?

Tikiuosi, kad 2017-ieji bus išskirtiniai tuo, kad bent dalis žmonių nuspręs gyventi taikiai, gerbdami kitų gyvų būtybių teisę į jų gyvybę, į saugų gyvenimą.

Aš tikiu, kad visi žmonės yra geri. Juk, kad ir kaip jie maitintųsi, nė vienas savo vaikų nesiunčia į daržą paskinti krapų, o pakeliui nukirsdinti vištą, papjauti paršiuką. Atvirkščiai, visi stengiasi apsaugoti savo atžalas, kad nepamatytų, kaip žudomi gyvūnai. Pirmas mūsų visų instinktas, pamačius veršiuką, paršiuką ar viščiuką, yra jį paglostyti, o ne nugalabyti. Net daugeliui tikrų kaimiečių paskersti gyvūną yra nelengva, dėl drąsos kai kurie net išgeria, kad nuslopintų jausmus ir užuojautą.

Ko palinkėtumėte Naujųjų Metų proga?

Palinkėčiau sustoti ir įsiklausyti, o tada į mus supantį pasaulį pažvelgti atvira širdimi. Šioje žemėje visiems mums užtenka vietos, nėra būtinybės vieniems kitų žudyti ir skriausti. Juk kiekvienas veiksmas turi savo pasekmes.

Noriu pasidalinti istorija iš Paulo Coelho knygos „Demonas ir panelė Prym“:

Keliu ėjo žmogus su savo šuniu. Žmogus gėrėjosi kraštovaizdžiu, kai staiga suprato, kad jis miręs. Jis prisiminė savo mirtį, ir kad šuo, einantis greta, jau keletą metų buvo miręs. Žmogui pasidarė įdomu, kur juos veda šis kelias.

Po kurio laiko jie priėjo aukštą baltą akmeninę tvorą. Ji atrodė lyg būtų pastatyta iš puikiausio marmuro. Kalvos viršūnėje tvorą pertraukė aukšta arka, žėrinti saulės spinduliuose.

Sustojęs priešais arką, joje žmogus pamatė didingus vartus, kurie atrodė perlamutriniai, o gatvė, vedanti prie vartų - gryno aukso. Žmogus ir šuo nuėjo prie vartų. Priėjęs arčiau, jis pamatė prie stalo sėdintį žmogų.

Priėjęs pakankamai arti, jis pašaukė:

- Atsiprašau, pone, kur mes esame?

- Tai Rojus, pone, - atsakė žmogus už stalo.

- O! Gal jūs turite vandens? - paklausė žmogus.

- Žinoma, pone. Įeikite, ir aš tuoj pat liepsiu atnešti vandens su ledu.

Žmogus prie vartų pamojo ranka, ir vartai ėmė vertis.

- Ar mano draugas, - ranka pamodamas link šuns, - taip pat gali įeiti? - paklausė keleivis.

- Apgailestauju, pone, bet gyvūnų mes nepriimame.

Žmogus pagalvojo minutėlę ir pasuko atgal link kelio ir tęsė kelionę su savo šuniu.

Po ilgo ėjimo kitos kalvos viršūnėje jis priėjo purviną keliuką, vedantį pro ūkio vartus, kurie atrodė taip, lyg niekad nebuvo uždaryti. Nebuvo jokios tvoros.

Priėjęs prie vartų, kitoje pusėje jis pamatė žmogų, atsirėmusį į medį ir skaitantį knygą.

- Atsiprašau! - jis pašaukė žmogų. - Ar turite vandens?

- Taip, žinoma, štai ten yra siurblys, užeikite.

- O mano draugas? - keleivis parodė į šunį.

- Prie siurblio turi būti dubenėlis.

Žmogus su šuniu įėjo pro vartus, ir tikrai, ten buvo senovinis rankinis siurblys ir dubenėlis prie jo.

Keleivis pripylė dubenėlį vandens ir pats iki soties atsigėrė, o tada davė lakti šuniui. Kai abu numalšino troškulį, jis su šuniu nuėjo atgal prie žmogaus, stovinčio prie medžio.

- Kaip vadinasi šita vieta? - paklausė keleivis.

- Tai Rojus, - atsakė žmogus.

- Tai labai painu, - sutriko keleivis. - Žmogus ant anos kalvos sakė, kad ten taip pat Rojus.

- O, ar tai toje vietoje su auksine gatve ir perlamutriniais vartais? Ne, ten pragaras.

- Ar jums nepikta, kad jie taip naudoja jūsų vardą?

- Ne, mes džiaugiamės, kad jie atsijoja žmones, kurie palieka geriausius savo draugus...