Tarp žmonių vis labiau plintantį susvetimėjimo ir vienatvės jausmą gali sušvelninti ar net išgydyti keturkojai draugai. Žymus depresijos specialistas Tirilas Haris teigia, kad nuolat su gyvūnais bendraujantys žmonės patiria kur kas mažesnį stresą, lengviau ir greičiau atsipalaiduoja.
„Nustatyta, kad žmogaus ir gyvūno draugystės poveikis yra beveik toks pat, kaip gydymas vaistais ar terapijos taikymas“, – sako T. Haris.
Netekus artimo žmogaus ar išgyvenus tam tikrus sukrėtimus, prireikia nemažai laiko atsitiesti ir išsigydyti atsivėrusias sielos žaizdas. Net ir patys artimiausi žmonės ne visada randa tinkamų žodžių, kurie galėtų paguosti ir nuraminti.
Jei slegia vienatvė ir nusivylimas, geriausiai atjaučia keturkojai draugai. Jie neklausinėja, neguodžia ir neįkyri banaliais „užjaučiu“, „man labai gaila“, „gal galiu kuo padėti“. Augintiniai tiesiog būna šalia, kartkarčiais švelniai priglunda prie liūdinčiojo, lyžteli ranką ar tylėdami žvelgia į ašarojančias akis.
Savo keturkojui draugui galima išsakyti tai, ko nenorima sakyti kažkam kitam. Galima paprasčiausiai jį apkabinti ir toliau skęsti susipainiojusių minčių sraute.
Tiesa, gyvūnų terapija kiekvieną veikia skirtingai. Vieniems pakanka vos kelių tylos valandų, kitiems – kelių dienų, dar kiti taip kamuojasi nežinia kiek laiko.
Rūpinimasis gyvūnu neleidžia žmogui visiškai atitrūkti nuo išorinio pasaulio rutinos. Nors ir slysta žemė iš po kojų, augintinį reikia pamaitinti, išvesti pasivaikščioti.
Lauke vedžiodamas šunį, jo šeimininkas susiduria su išoriniu pasauliu, kaktomuša atsitrenkia į pro šalį ėjusį kaimyną, sulaukia šunų mylėtojų klausimų. Ir vėl prisimena, kad gyvenimas tęsiasi.
Tokius teiginius pagrindžia ir britų tyrėjų statistika.