Ketvirtadienis, 2024.03.28
Reklama

Granatas. Uždraustasis rojaus vaisius?

Edvardas Kazlauskis, provizorius, fitoterapijos magistras (Lietuvos fitoterapijos sąjunga) | Šaltinis: vlmedicina | 2019-03-20 15:36:14

„Eikš, mano mylimasis, skubėkime į laukus, nakvokime kaimuose!

Eikime anksti į vynuogynus, pažiūrėkime, ar vynmedžiai jau išsprogo,

ar jų žiedai jau užmegzti, ar granatmedžiai jau pražydo.

Ten savo meilę tau dovanosiu.“

(Giesmių giesmė 7)

Granatai. © Algirdo Kubaičio (VLMEDICINA.LT) nuotr.

Granatas yra nedidelio (iki 6 m aukščio) medelio ar krūmo – granatmedžio (Punica granatum L.) – vaisius. Botaniškai – uoga. Didelė uoga, 10–15 ar net 18 cm skersmens. Augalas priklauso granatmedinių (Punicaceae) šeimai, nors kai kurie botanikai linkę jį priskirti kitai, raudoklinių (Lythraceae), šeimai. Mes granatų matome parduotuvėse. Nemanau, kad šie vaisiai yra mūsų mėgstamiausi. Gal dažniau už juos pirkinių krepšelyje atsiduria granatų sulčių pakuotė ar butelis. Gomuriui palepinti ir troškuliui numalšinti. O juk tiek granatmedis, tiek jo vaisiai turi ir gydomųjų savybių.

Vaisiuje daug sėklų

Manoma, kad granatmedis kilęs iš Persijos ir jam gerokai daugiau nei 7000 metų. Augintas Egipte, Graikijoje, senovės Romoje, Tunise. Homeras teigia, kad granatmedžiai buvo sodinami Sirakūzuose, Sicilijos saloje. Kadangi augalas minimas ir Senajame Testamente, jis nesvetimas ir senosiose žydų žemėse. Ir ne tik nesvetimas, bet ir geru žodžiu minimas – pakanka kelių eilučių iš „Giesmių giesmės“ šio straipsnio pradžioje. Karaliaus Saliamono šventykla irgi buvo puošta granatų atvaizdais.

Apie 800 metus maurai granatmedžius atvežė į Ispaniją, o ispanų misionieriai apie 1700 metus juos pamėtėjo dar toliau – į Meksiką, Kaliforniją, Arizoną. Beje, teigiama, kad Ispanijos miestas Granada pavadintas šio augalo vardu. Granatmedis minimas senovės Egipto medicinos traktate, vadinamame Eberso papirusu (1550 metai prieš mūsų erą). Gydomąsias savybes aprašė tokie visuomenės ir medicinos šviesuoliai, kaip Dioskoridas ir Plinijus Vyresnysis. Pervertęs kelis pastarojo autoriaus veikalo „Naturalis historia“ puslapius radau granatmedžio ar granato vardus paminėtus daugiau nei 100 kartų.

Analogiškas vardas suteiktas ir raudonos spalvos brangakmeniui – granatui. Žodis granatas kilęs iš lotyniško granatum, kuris reiškia „turintis daug sėklų“. Lotyniškas augalo genties Punicum pavadinimas – tai istorinė duoklė pūnams, gyvenusiems Kartaginos vietoje Tunise. Mat ten taip pat augo granatmedžiai. Ankstesni pavadinimai – Malus punicus, Malus punicum, Malus punica, Malus granatum ir pan.

Įpintas į mitologines intrigas

Vis dėlto šis augalas ir jo vaisius, ko gero, verti didesnės pagarbos. Pažvelkime į Botičelio paveikslą „Granato Madona“ (Sandro Botticelli „Madonna della Melagrana“, 1487). Taip vadinamas dar vienas paveikslas – Lorenzo di Credi taip pat pavaizdavo Madoną su kūdikėliu (1469). Jame, kaip ir Botičelio paveiksle, Madona rankoje laiko granatą. Taip vadinamas ir Jacopo Della Quercia kūrinys iš marmuro (1408). Madona vienoje rankoje laiko stovintį kūdikėlį, o kitoje – granatą.

Dar anksčiau granatas buvo įpintas į mitologines intrigas, kurių išnarplioti beveik neįmanoma iki šiolei. O buvo taip. Pomirtinio pasaulio dievas Hadas užsigeidė žmonos. Savo norą patenkino gan paprastai – išlindo iš požemio karalystės ir pavogė gražuolę Persefonę. Persefonės motina – gamtos, žalumynų ir derliaus deivė Demetra – iš skausmo ir sielvarto apleido savo priedermes. Tad be jos dieviškos globos visa žaluma nuvyto, o žemė suskeldėjo nuo sausros. Vaizdas, matyt, buvo ne iš maloniųjų, nes pats Dzeusas gavo skundą apie prastus reikalus žemėje. Taigi Hadui buvo įsakyta paleisti Persefonę, kad jos motina Demetra nebesielvartautų ir galėtų atlikti šventą derliaus deivės priedermę. (Ši istorija nutiko ne tik Graikijoje, bet ir senovės Romoje, tik ten veikėjai buvo kiti, atitinkamai – Plutonas, Proserpina ir Cerera.) Nuo šios vietos istorija turi mažiausiai dvi versijas, kurios abi svarbios.

Pagal vieną versiją, Hadas, nenorėdamas pyktis su Dzeusu, paleido namo Persefonę, prieš tai sumaitinęs jai 7 (pagal kitus šaltinius - 6) granato sėklas. Tai reiškė, kad Persefonė išleidžiama tik minėtam skaičiui mėnesių. Grįžus jai, Demetra iš džiaugsmo žemę atgaivino ir papuošė žaluma. Po gero pusmečio Persefonė privalėjo grįžti į požemio karalystę pas savo vyrą. Demetra vėl sielvartavo, ir gamtos ciklas kartojosi iš naujo. Ir kartojasi iki šiol... Pagal kitą versiją, Hadas iš anksto nemačiomis pavaišino Persefonę 6 ar 7 granato sėklomis. Tai reiškė, kad tiek mėnesių ji pasiliks požemio karalystėje. Esmė ta pati. Metuose yra tik dvylika mėnesių, tad ar skaičiuosime taip, ar kitaip, pusmetis žemėje vis tiek bus aplaistytas Demetros sielvarto ašaromis.

Granatai tinka ritualams, susijusiems su nemirtingumu, aistra, požeminio ir antžeminio pasaulio pažinimu (Hadas – Persefonė). Nėščiosios gali atlikti paprastą ritualą, kuris apsaugo kūdikį nuo ligų ar kitų blogybių. Reikia paimti granato vaisių, perskelti į dvi dalis, viena pusele trinti sau pilvą ir mintimis įsivaizduoti, kaip į ją pereina galimos kūdikio ligos ir negandos. Po to tą puselę reikia užkasti į žemę, o kitą – suvalgyti.

Vaisių sėklose yra estrogeninių medžiagų, o sultyse - ne

Dabar pabandysiu paaiškinti, kuo skiriasi abi versijos. Granatas nuo senų senovės laikomas nemirtingumo ir vaisingumo simboliu. Iki šiol mokslininkai stengiasi rasti medžiagas, kurios teikia šiam vaisiui šlovę. Juk neatsitiktinai požemio valdovas maitino savo išrinktąją granato sėklomis. Vaisių gaubė moteriška aura, jei net dailininkai ir skulptoriai jį įbrukdavo madonoms į vieną ranką, kai jos kita laikydavo kūdikius. Tai tikrų tikriausias vaisingumo ir moteriškumo simbolių demonstravimas.

Ir vieną dieną (1933 metais) mokslininkai granatų sėklose pagaliau aptiko estrogeninių medžiagų. 1966 metais šis atradimas buvo patvirtintas. 1988-aisiais pirmą kartą išskirtas estronas – moteriškas lytinis hormonas. Beje, granatmedis – vienintelis augalas, kuris kaupia šią medžiagą. Iš tiesų estronas yra gyvūninės kilmės hormonas.

Vėliau mokslininkai pradėjo lenktyniauti, kuris granatuose ras daugiau estrogeninių medžiagų. Rimtuose mokslo veikaluose teko skaityti teiginius, kad sėklų aliejuje yra genisteino. Genisteinas – pagrindinė estrogeninėmis savybėmis pasižyminti medžiaga, išskiriama iš sojų pupelių (ir kitų pupinių šeimos augalų, kurie nėra giminingi granatmedžiams). Tad abejoju, kad jos yra granatų sėklų aliejuje. Be to, genisteinas netirpsta aliejuje. Dar vienas svarbus faktas – granatų sultyse yra flavonoidų luteolino, kvercetino ir kempferolio. Radau straipsnių, liudijančių, kad granatų sulčių estrogeninis poveikis siejamas būtent su minėtais flavonoidais. Bet elementaru tai, kad flavonoidai niekada nepasižymėjo estrogeninėmis savybėmis.

Dabar jūsų laukia dar didesnė mįslė ir nusivylimas. Kas yra granatų sėklos? Ar galėtumėte jas parodyti? Iš tiesų granatų sėklos turi sultingą apvalkalą. Spausdami sultis suspaudžiame tik jį. Apvalkalas plyšta, o sultys išteka. Sėklos, iš kurių gali išaugti augalas, lieka nepažeistos išspaudose. Kur intriga? Atsakau – aliejus spaudžiamas iš išspaudose likusių sėklų ir vadinamas granatų sėklų aliejumi. Bet juk ir sultys spaudžiamos iš granatų sėklų. Tad pasakymas, kad jos pasižymi tokiomis ar kitokiomis savybėmis, neturi jokios praktinės reikšmės, nes nežinia, kas turima omeny. Svarbiausia, kad dauguma mokslinių straipsnių autorių vartoja frazę granatų sėklos (arba granatų sėklų preparatas). Galime tik spėlioti, kas buvo tyrimo objektas, bet išvadas turime padaryti. Kadangi granatų sėklų aliejuje, be estrono, yra estrogeninėmis savybėmis pasižyminčios medžiagos kumestrolio, galima teigti, kad šių vaisių sėklos turi estrogeninių savybių. Granatų sultys tokių savybių neturi.

O dabar grįžkime prie Hado ir Persefonės. Aš dažnai kartoju, kad visų (ar beveik visų) vaistingųjų augalų savybės seniai aprašytos Dioskorido, Plinijaus arba vienaip ar kitaip minimos daugelio pasaulio šalių ir tautų mitologijoje. Taip yra ir šiuo atveju – granatų sėklų valgymas yra tikrų tikriausia aliuzija į šių vaisių estrogenines savybes. Jei estrogenų koncentracija moters organizme pakankama ar vos didesnė, ji jaučia lytinį potraukį, o jei gerokai didesnė – nebegali pastoti. Pirmuoju atveju galima teigti, kad Hadas apdairiai sumaitino Persefonei granatų sėklų – jis vylėsi, kad gavusi estrogeninių medžiagų, ši žemėje negalės pastoti. Antruoju – kad Persefonė geis Hado, nes ji estrogeninių medžiagų gaudavo mažesniais kiekiais (nėra pasakyta, kad Hadas visas granatų sėklas davė iškart). Aišku, tai sąmokslo teorija, bet akivaizdu, kad mitologiniais laikais žmonės žinojo subtilias augalų savybes.

Įdomi detalė – Persefonė ir Hadas žinomi kaip vienintelė dieviškoji pora, nesusilaukusi vaikų. Manau, tai tikėtina, nes moteris, nuolat gaudama estrogeninių medžiagų, praranda gebėjimą pastoti arba patiria persileidimus.

Ženkime dar vieną žingsnį atgal – į biblinius laikus

Manau, atkreipėte dėmesį į straipsnio pradžios eilutes iš Senojo Testamento „Giesmių giesmės“. „Giesmių giesmė“ – vienas gražiausių biblinių erotinių tekstų, tad granatai ar granatmedžiai minimi ne kartą. Kokie svarbūs jie buvo tais senais laikais, galime spręsti ir iš šių Šventojo Rašto eilučių: „Todėl laikykis VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, eidamas jo keliais ir jo pagarbiai bijodamas, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus.“ (Įst 8) Arba: „Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte mus į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“ (Sk 20).

Granatai naudoti ir kaip atsiskaitymo priemonė: „Levitams, atliekantiems tarnybą, duodavau dešimtinę grūdų, vyno, alyvmedžio aliejaus, granatmedžio vaisių, figų ir kitų vaisių.“ (Tob 1) Tarnystės drabužiai taip pat buvo puošiami jais: „Pakaitomis varpelis ir granatmedžio obuolys, varpelis ir granatmedžio obuolys, visur aplink visą žemutinį apvadą skraistės, skirtos vilkėti atliekant tarnybą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.“ (Iš 39) Atidžiai apžiūrėję dabartinius bažnytinius rūbus ar bažnytinių vėliavų papuošimus, bažnytinę heraldiką tikrai rasime minėto įsakymo likučius – varpelius ir granatmedžio obuolius…

Kurį vaisių suvalgė – obuolį ar granatą?

Dar viena sąmokslo teorija. Sklando gandai, kad Adomas ir Ieva Edeno soduose valgė visai ne obuolius, o granatus, todėl buvo išvyti iš amžinai žaliuojančio rojaus. Versdamas Šventąjį Raštą žodį obuolys radau tik vieną kartą. Visur kitur – tik granatmedžio obuolys. Nereikia tuo stebėtis. Pavadinimų Malus punicus, Malus punicum, Malus punica, Malus granatum pirmasis žodis lotyniškai reiškia obuolį.

Tik bėda, kad Šventajame Rašte nėra parašyta, kokį vaisių suvalgė Ieva: „Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.“ (Per 3) Galime tik numanyti, kad tai galėjo būti granatmedžiai. Mat šie vaismedžiai tuo metu buvo gana populiarūs, ką ir byloja Šventasis Raštas ir mitologija.

„Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“. (Per 3) Taip sakė Dievas Ievai. Frazė „aistringai geisi savo vyro“ irgi nurodo rojaus vaisiaus estrogenines savybes. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad obuolių (Malus domestica) sėklose taip pat rasta estrogeninių medžiagų. O pasaka apie miegančiąją gražuolę, obuolį ir bučiniu ją atgaivinusį jaunąjį princą taip pat yra žinios apie obuolių estrogenines savybes ir lytinį potraukį.

Toksiška žievė ir šaknys vartojamos retai

Gydomosiomis savybėmis pasižymi visos granatmedžio dalys: sėklos (ir jos pačios, ir iš jų minkštimo išspaustos sultys), žievelė (odelė), lapai, žiedai, žievė ir šaknys. Dar Dioskoridas teigė, kad augalo šaknys yra gera priemonė kirmėlėms (tarp jų ir kaspinuočiams) varyti. Toksiška medžiaga – žievėje, šaknyse ir žievelėje esantis alkaloidas peletierinas. Daugiausia jo yra granatmedžio žievėje, mažiausiai – vaisių žievelėje. Ši medžiaga toksiška ne tik kirmėlėms, bet ir žmonėms. Dėl šios savybės nei žievė, nei šaknys beveik nebenaudojamos.

Beje, minėtų žaliavų preparatai gali sukelti persileidimą, o įdėti į makštį – veikti kaip kontraceptikai. Gal ir šios savybės prisidėjo prie granatmedžio, kaip moteriško augalo, šlovės.

Sėklos, sultys ir odelės turi antioksidacinių savybių

Granatų sėklos, sultys, odelės pasižymi stipriomis antioksidantinėmis savybėmis, stabdo vėžinių ląstelių proliferaciją ir slopina angiogenezę. Tai patvirtinta moksliniais tyrimais, todėl net neverta abejoti. Svarbiausia, manau, yra tai, kad stipriausiai granatų preparatai veikia krūtų ir prostatos vėžį. Labiau apsiskaitęs žmogus gali suabejoti tokia žinia, nes granatuose esančios estrogeninės medžiagos bent jau teoriškai neturėtų tikti kai kuriais krūtų vėžio atvejais.

Iš tikro, jei krūtų vėžio ląstelės yra jautrios, tiek organizmo estrogenai, tiek estrogeninėmis savybėmis pasižyminčios augalinės medžiagos gali skatinti jų dauginimąsi. Vartojant granatų preparatus (dažniausiai sėklų aliejų, sultis ar odelių ekstraktą) vėžys stabdomas neatsižvelgiant į tai, ar vėžinės ląstelės jautrios estrogenams, ar ne. Tiesiog polifenolinės kilmės medžiagos (taninai, flavonoidai, kavos rūgšties dariniai) gali arba blokuoti tam tikrus fermentus, arba veikti kaip antiestrogenai. Rezultatas – sulėtėjęs vėžinis procesas.

Prostatos vėžio atveju granatų polifenolinės medžiagos blokuoja fermentą, kuris iš testosterono „gamina“ medžiagą, skatinančią vėžinių ląstelių augimą. Polifenolinių medžiagų randama tiek sėklų sultyse, tiek odelėse. Pramoniniu būdu vaisiai spaudžiami nenulupti, tad dalis odelių veikliųjų medžiagų patenka ir į sultis. Greito rezultato besitikinčius nuliūdinsiu – vartojimas turi būti ilgas ir pastovus, bet teikiantis vilčių.

Kada negalima vartoti granatmedžio preparatų

Žievės, šaknų patarčiau visai atsisakyti, nes jomis galima apsinuodyti. Odelėse ir jų preparatuose labai daug taninų. Tikriausiai esate ragavę – sutraukia, kaip sakoma, visą giminę. Taigi odelės gali dirginti skrandį, sukelti šleikštulį, pykinimą. Tai ne apsinuodijimas, tad, sumažinus dozę ar visai nutraukus vartojimą, negalavimai išnyksta. Galimas ir vidurių užkietėjimas. Sėklose gausu organinių rūgščių, tad sultys dažniausiai rūgščios. Jų nepatartina vartoti sergant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, padidėjus skrandžio sulčių rūgštingumui. Be to, sultys gadina dantų emalį.

Nesakau, kad geriausia valgyti granatų sėklas ar gerti parduotuvėje pirktas sultis. Tai gerai, bet dar reikėtų, kad jūsų organizmas gautų ir odelių veikliųjų medžiagų. Tai nėra sunku padaryti – užpilkite granatą vynu ar kitu jums priimtinu nestipriu alkoholiniu gėrimu, palaikykite ilgai (pavyzdžiui, mėnesį). Tai mėnesio kiekis. Jei užpylėte litru vyno, per dieną jums reikės išgerti apie 30 ml užpiltinės. Ji, beje, vartotina ir sergant gripu ar kitomis peršalimo ligomis (sutrumpina ligos laiką), padidėjus cholesterolio kiekiui. Idealu, jei kartu gertumėte ir sėklų sultis. Be abejo, būtina stebėti savo savijautą (ar nepykina, ar nekietėja viduriai). Būna pirkti ir paruoštų preparatų.

Įvertinkite straipsni:
Balsavimu įvertinimas 5 / 5 (2). Jūs dar nebalsavote
(2)
Žymos: granatai
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Kauno klinikose atlikta nauja procedūra, išgydžiusi rijimo sutrikimą
Maitinimasis – viena esminių žmogaus išgyvenimo sąlygų. „Rijimo sutrikimas, dar vadinamas disfagija, gali pa...
Vaikų atostogų metu daugėja traumų: kaip nuo jų apsisaugoti?
Vaikų pavasario atostogos jau visai ant nosies. Ir nors šis laikas dažniausiai asocijuojasi su kelionėmis, aktyviu laisv...
Kokios klaidos daromos prie šventinio stalo?
Likus vos kelioms dienoms iki Velykų, daugybė žmonių pradeda planuoti, kokie patiekalai nuguls ant stalo šalia margučių....
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ kviečia paminėti autizmo mėnesį
Pasaulinė autizmo suvokimo, priėmimo diena – balandžio 2 d. Visas mėnuo yra skiriamas veikloms, susijusioms su aut...
Kaip tinkamai išsirinkti veido kremą iš plataus asortimento?
Tinkamo veido kremo pasirinkimas labai svarbus. Prie odos poreikių ir trūkumų pritaikyta kosmetikos priemonė veiksmingai...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų