Galvos traumas gydantys medikai šiltų orų laukia su nerimu(2)

Nei naujausios technologijos, nei aukščiausios kvalifikacijos neurochirurgai gali būti nepajėgūs išgelbėti gyvybę sunkią galvos traumą patyrusiam žmogui – apie tai verta pamąstyti kiekvienam, kuris atšilus orams sės prie motociklo vairo ar sugalvos nerti į nepažįstamą vandens telkinį.

Reklama

Klaipėdos universitetinės ligoninės 1-ojo neurochirurgijos skyriaus vedėjas Vytautas Grykšas sako, kad prieš kelias dienas jau teko gydyti vieną adrenalino ištroškusį greičio mėgėją.

„Nuo sunkių traumų motociklininką išgelbėjo tai, kad jis dėvėjo gerus apsauginius rūbus. Tačiau dažnai matau vaikinus ant motociklų tik su šortais, be šalmų, dar ir keleivius tokius pat pasisodina. Jie visi išsiilgę lakstymo, greičio, bet jų traumos būna labai sunkios – lūžta galvos, stuburai, galūnės“, - pažymėjo apie galvos smegenų traumas ir jų gydymą papasakoti plačiau sutikęs gydytojas.

Pasak V. Grykšo, yra buvę metų,  kai per mėnesį į jo vadovaujamą skyrių būdavo atgabenami dešimtys pacientų dėl galvos smegenų traumų ar stuburo kaklinės dalies lūžių, įvykusių per eismo nelaimes ar nardant  vandens telkiniuose.

„Tiems, kurie neparalyžiuoti, operacijos metu sutvirtinami slanksteliai ir jie dažniausiai pasveiksta, bet didžiausios problemos būna neurokomplikuotų  stuburo lūžimų atvejais, kai žmonėms paralyžiuoja galūnes. Spaudoje daug rašyta, kad po neurokomplikuoto stuburo lūžimo reikia kuo skubiau atlikti operaciją, bet kiek rašoma medicininėje literatūroje ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad tuo atveju, jei žmogus atvežamas jau paralyžiuotas, operacijos atlikimo laikas nebėra labai svarbus. Dažniausiai žmogaus ateitis nulemiama tą sekundę, kai įvyksta trauma - smegenys nutraukiamos traumos metu. O nervinė ląstelė niekada neregeneruoja, neatsistato, ir niekas neurono funkcijos negali pakeisti, lieka tik randas, kuris nepraleidžia nervinių impulsų. Stuburo anatomijos atkūrimas po avarijos yra tik ortopedinė procedūra, kad paralyžiuotas žmogus galėtų anksčiau pradėti reabilitaciją”, - pasakoja neurochirurgas.

Kiek laiko tokiems  ligoniams tenka praleisti ligoninėje?

Anksčiau paralyžiuoti ligoniai mūsų skyriuje gulėdavo mėnesių mėnesius: buvo sprendžiama daugybė kitų problemų – ir neurologinių, ir urologinių, ir psichologinių, ir šeimų irimo. Tačiau pastaruosius 10-15 metų paralyžiuotus ligonius skyriuje gydome vidutiniškai apie 10 dienų. Darbas mums labai palengvėjo, nes tokius ligonius priima Palangos reabilitacijos ligoninė, suteikianti  trečiojo lygio reabilitacinę pagalbą. Tojee įstaigoje ligoniai gauna 3-4 mėnesių trukmės reabilitacijos kursą. Ten problemas sprendžia specialistai: pacientai išmokomi apsitarnauti, pradėti gyventi naujai. Ligoniai ten susipažįsta su panašiais į save, susikooperuoja į bendruomenę, kartu važiuoja į stovyklas, padeda vienas kitam įsigyti kompensacinės technikos ir panašiai.

Žmogui, patyrusiam lengvesnę traumą, kai nėra kraujo išsiliejimo į smegenis, lūžimo, dažniausiai  paskiriamas ambulatorinis

gydymas, jam nėra prasmės gulėti ligoninėje, ypač jeigu jis turi normalią, sveiką šeimą. Bet šeimų išsibalansavimas pastaruoju metu labai ryškus: partnerių atsakomybė vieno už kitą yra labai sumenkusi, daugelis rūpinasi tik patys savimi. Matydavau, kaip anksčiau žmonės rūpindavosi vieni kitais, mokėjo aukotis dėl antros pusės.

Prieš ateidama pas Jus klausiausi radijo laidos apie tai, jog daugelio lietuvaičių dievukas šiandien – pinigai. Gal tai turi įtakos?

Taip. Dėl pinigų. Kad ir medicinoje: dabar skundų iš pacientų pusės dėl gydymo kokybės sulaukiama mažiau, nes, esant tokiam menkas finansiniam aprūpinimui, ji yra labai gera. Bet dažniausiai ligoniai nepatenkinti, jei tenka šiek tiek išleisti pinigėlių, kad savo gydymą pasigerintų: pavyzdžiui, kad operacijos metu būtų naudojamos vienkartinės priemonės, o vietoje paprastų vaistų, kurie galbūt turi daugiau šalutinių poveikių, būtų naudojami brangesni, geriau veikiantys vaistai.

Bet iš tiesų finansinė situacija tokia, kad net ir norėdami neturi už ką tų priemonių ar vaistų nusipirkti. Kaip tuomet?

Dar  nebuvo tokios situacijos, kad žmogus, jei negali prisidėti, būtų negydomas: jis bus operuojamas, bet senesnės technologijos yra truputėlį rizikingesnės, galbūt traumatiškesnės, gydymas gali užtrukti kiek ilgiau.

Dažnai medikai tiesiog dėl laiko stokos nepasišneka su pacientais, palieka atvirus klausimus, ir žmonės nebesupranta, kas čia darosi. Medikai gyvena toje pačioje valstybėje su sunkumais, dirba ekstremaliomis sąlygomis ir kartais išsibalansuoja. Aš žinau, kad šalia ramaus žmogaus yra lengviau būti nei šalia pavargusio ar susinervinusio. Atėjęs į darbą retai patiriu teigiamų emocijų -  kiekvieną rytą manęs laukia stresinės naujienos, bet visi tikisi iš manęs sklindančios ramybės ir protingo patarimo. Nemaža dalis galvos traumą patyrusių žmonių papuola čia jau būdami ties riba, tarsi užsiprogramavę nelaimei: pavargę nuo visko, gyvenimas dažnam nemielas. Jie čia tikisi dėmesio, į bet kokį šiurkštesnį žodį reaguoja neadekvačiai.

Kokią galvos traumą patyrus, kokius simptomus pajutus reikėtų sunerimti, kreiptis į medikus?

Žmonėms nerimą turėtų kelti po galvos traumos atsiradęs sąmonės pritemimo faktas: jeigu nors kiek susitrenkus galvą žmogus prarado orientaciją ar pradėjo nusikalbėti, tai rodo, kad įvyko centinės nervų sistemos pažeidimas.

Jeigu žmogus tik barkštelėjo galvą į spintos kampą, tai sunku patikėti, kad gali būti kas nors rimto, bet jeigu jis, pavyzdžiui, visu ūgiu krito ant ledo ir smarkiai susimušė galvą, tai net ir nesant sąmonės priblėsimo verta pasirodyti gydytojui. Galvos traumos yra labai klastingos. Būna taip, kad praėjus 3-4 paroms po traumos išryškėja kraujo išsiliejimo į smegenis simptomai, bet žmogus pravaikšto keletą dienų to nejausdamas, kol po vadinamojo “šviesaus“ periodo staiga praranda sąmonę. Yra buvę tokių atvejų, kad atvažiuoja žmogus su betrinkančia sąmone ir per valandą kitą miršta, nes būna jau nebeįmanoma spėti išgelbėti. Todėl daugelis medikų bijo gydyti galvos traumas, nes yra pavojus neatpažinti simptomų, pavėluoti.

Ar daug žmonių patiria sunkias galvos traumas?

Galvos ir stuburo smegenų traumų pastaraisiais metais sumažėjo. Kiek procentų, sunku pasakyti, bet tikrai jų mažiau nei šalies nepriklausomybės pradžioje. Gal dėl to, kad baigėsi karas keliuose – sumažėjo beprotiškų lakstymų, automobiliai naujesni, turintys tam tikras apsaugos  sistemas. Tai neleidžia žmogui užsimušti arba labai sunkiai traumuotis. Sumažėjo ir rutininių, pramoninių traumų dėl įvairiausių kritimų, prispaudimų, nes ir pramonės sumažėjo, darbo sauga pagerėjo.

Kokio amžiaus žmonių daugiausia patenka pas jus?

Dažniausia tai yra jaunimo  iki 30 metų problema, dažniausia – vyrų. Manau, kad tokios bėdos kyla dėl psichologinio nesubrendimo - truputėlį išgėrę alkoholio žmonės atsipalaiduoja ir nebekontroliuoja, ką daro. Rečiau dėl stuburo ar galvos traumų tenka gydyti moteris. Ir vaikų daug nėra. Gal dėl to, kad vaikiškas skeletas yra lankstesnis, nėra linkęs lūžti.

Ar galite pasidžiaugti gerais galvos smegenų traumų gydymo rezultatais?

Rezultatai dabar daug geresni nei prieš keliolika metų, nes ligoninė daug geriau yra aprūpinta technologine prasme, operacijos - aukšto lygio. Sunkią traumą patyrusiam ligoniui lengviau yra nustatyti blogėjimo faktą, nes tai fiksuojama aparatūra, stebėjimas tam tikru būdu monitoruojamas, dinamika preciziškiau kontroliuojama.

Darbą palengvina tai, jog sunkios smegenų traumos supratimas tarp intensyvios terapijos gydytojų ir neurochirurgų yra suvienodintas, nustatyti aiškūs kriterijai, nėra skirtingų nuomonių. Medikams organizuojami Europos Sąjungos programų finansuojami kursai sunkių traumų aktualiausiais klausimais, kritinių būklių ligonių gydymo kursai. Tai duoda visiems vienodą supratimą, kas su kritinės būklės žmogumi darosi. Tuomet yra daug  lengviau dirbti, gaunami geresni rezultatai.

Beveik visiškai nebėra atliekama galvos operacijų rajonų ligoninėse. Prieš 30 metų, kai pradėjau dirbti šioje ligoninėje, po keletą kartų per mėnesį važiuodavome į Mažeikius, Telšius, Plungę ar Skuodą konsultuoti galvos ar stuburo traumas patyrusių ligonių. Kadangi rajonai neturėjo diagnostikos aparatūros, mes primityvią aparatūrą veždavomės su savimi – taip galėdavome  apspręsti gydymo metodą. Jeigu būdavo kritinė situacija, tuomet operuodavome vietoje. Bet vietiniai gydytojai turėjo menką ligonio stebėjimo, kritinės būklės ligonio gydymo patirtį. Todėl pooperaciniai rezultatai mūsų netenkino.

Šiandien visame pasaulyje einama tuo pačiu keliu: siekiama pagreitinto ligonio atvežimo į centrą, kuriame būtų suteikta visapusiška pagalba: gali būti atliekama ir galvos smegenų, ir stuburo, ir galūnių operacija, ir gydymas.

Neseniai Šilutės ligoninės vadovas užsiminė, kad nenorėtų patekti į avariją Šilalės mieste. Galvos traumos atveju būtų išties pavojinga situacija: Šilalėje reanimacijos nėra, iki Klaipėdos – nemaža kelio atkarpa.

Problema ta, jog dabartinė greitųjų pagalbų brigadų darbo sistema verčia ekipažus ligonį vežti į artimiausią ligoninę, kad specialistas įvertintų traumos sunkumą, tad ir po auto įvykio Šilalės rajone greitoji tikriausiai retai kada vežtų nukentėjusįjį tiesiai į Klaipėdą. Blogiausia, kad ten gaištamas laikas laukiant, kol daktaras nustatys diagnozę, arba nukentėjusysis pereinant daugybę biurokratinių etapų guldomas į skyrių, o tuo metu jį jau seniai būtų buvę galima atvežti į Klaipėdą ir imtis priemonių. Geriau jau penkiolika minučių ilgiau užtrukti kelyje, bet atvežti žmogų ten, kur po 20 minučių jis jau gulės ant operacinio stalo. Nes, sakykime, galvos smegenų epidurinės hematomos atveju laikas skaičiuojamas minutėmis – nesvarbu, kad žmogus galbūt dar nėra praradęs sąmonės, bet smegenyse vyksta tam tikri negrįžtami pakitimai, todėl būtina kuo skubiau operuoti.

Tačiau tai turėtų būti valstybinis požiūris: tais atvejais, kai medikas jau auto įvykio vietoje mato, kad žmogui reikalinga tretinio lygio ligoninėse teikiama pagalba, reikėtų įpareigoti arba leisti nukentėjusįjį vežti iš karto į centrą, o ne į rajono ligoninę. Šiandien medikai bijo būti nubausti norėdami gero. Visi bijo tų nelaimių, kai žmogus pakeliui numiršta. Daug funkcionierių, klerkų mediką gali

apkaltinti, kad jis nesielgė pagal  instrukciją, ir neįvertinti jo gerų norų, kad sėkmės atveju tas žmogus būtų išgelbėtas. Medikas gali netekti licencijos, darbo. Kas gali pasakyti, kiek yra mirusių pakeliui iš avarijos vietos į didžiuosius centrus ir kiek mirusių iš tų, kurie į centrus keliavo reglamentuotais keliais, per rajono ligonines? Turbūt to niekas neskaičiavo ir kažin ar skaičiuos.

Ar negresia Lietuvai likti be aukštos kvalifikacijos neurochirurgų? Turite pamainą?

Oi, ne, negresia. Aš stebiuosi ir žaviuosi tais jaunais žmonėmis, kurie pasirenka neurochirurgiją. Aš manau, kad  rezidentūros sistema puikiai veikia, ir jie tikrai pakeis nueinančius veteranus. Lietuvoje neurochirurgija, sakyčiau, yra elitinė profesija. Mūsų visoje šalyje nėra daug – apie 50 aktyviai dirbančių, mes vienas kitą pažįstame, dažnai bendraujame šeimomis. Yra daug  norinčiųjų studijuoti neurochirurgiją, nes tai labai įdomus darbas, čia susilieja labai daug specialybių. Tiesa,  prieš 30 metų neurochirurgas operuodavo ir galvą, ir stuburą, ateityje jau taip nebebus - vyksta specializacija, nes visko išmokti dabar beveik nebeįmanoma.

Ar tai gerai? Nekyla pavojus, kad žmogui, atvežtam dėl galvos ar stuburo traumos, nebus suteikta skubi ir efektyvi pagalba, nes budės ne tos specializacijos chirurgas?

Nereikia bijoti siauros specializacijos, nes gilinantis į vieną sritį yra pasiekiamas tobulumas. O visa kita priklauso nuo darbo organizavimo. Pavyzdžiui, pas mums yra gydytojų, kurie neoperuoja galvos smegenų kraujagyslių aneurizmų arba auglių, kiti – stuburo ligų. Na, principus jie žino,  bet jie nepraktikuoja kai kurių tokių operacijų. Todėl visada yra ne tik skyriuje dirbantis neurochirurgas, kuris viską koordinuoja, bet ir namuose budi  neurochirurgas, galintis spręsti stuburo problemas, ir kitas - galvos smegenų aneurizmas operuojantis specialistas. Yra tokių operacijų, kurias tenka daryti tik vidutiniškai kartą ar kelis kartus per mėnesį, todėl mūsų bendruomenėje stengiamasi leisti jas daryti nuolat tiems patiems specialistams, kad jie kauptų patirtį, kad chirurgams tai būtų rutiniška operacija. Tai vėlgi veda prie specializacijos.

Jeigu medikai, atėję į darbą, galvoja ne apie tai,  kaip operaciją padaryti, bet kaip padaryti ją geriau, gudriau negu vakar, tai yra aukšto lygio požymis.

Dėkoju Jums už pokalbį.