Echinokokozė – sunki parazitinė liga, kurios galėtume išvengti

Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje užregistruota beveik keturis kartus daugiau echinokokozės atvejų nei pernai per tą patį laikotarpį, atitinkamai 26 ir 7 atvejai, - informuoja Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC).

Reklama

Per paskutinį dešimtmetį (2007–2016 m.) sergamumo echinokokoze Lietuvoje rodiklis padidėjo nuo 0,35 atv. 100 tūkst. gyventojų 2007 m. iki 0,9 atv. 2016 m. Echinokokoze serga įvairaus amžiaus žmonės, tačiau dažniausiai ši liga nustatoma 65-74 metų ir vyresniems žmonėms, nes ligos inkubacinis periodas gali trukti net 5-15 metų. Kaime gyvenančios moterys serga dažniau.

Echinokokozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia Echinococcus genties kaspinuočiai. Žmogus užsikrečia echinokokų kiaušinėliams per burną patekus į žarnyną. Kiaušinėliai į burną gali patekti nuo užterštų rankų, glostant echinokokoze užsikrėtusius šunis, nuo užterštų daržovių, salotų, vaisių, uogų (taip pat ir miško uogų), maudantis užterštame vandenyje, nuo sumedžiotų laukinių gyvūnų (lapių, usūrinių šunų) lupant ar apdorojant jų kailius.

Ligos požymiai

Kadangi cistos auga lėtai, ligos pradžioje žmogus jaučiasi visiškai sveikas. Dažniausiai liga nustatoma atsitiktinai. Ligos simptomai priklauso nuo cistos buvimo vietos, jos dydžio bei žmogaus organizmo atsparumo. Sergantysis jaučia bendrą silpnumą, neturi apetito.

Cistai augant, atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku. Ligonį pykina. Užaugusios cistos suspaudžia stambius tulžies latakus, prasideda gelta. Jeigu cistos auga plaučiuose, atsiranda skausmas krūtinėje, neaukšta temperatūra, kosulys, ligoniai neretai atkosti skreplius su krauju.

Sumažinti užsikrėtimo echinokokoze riziką, ULAC medikai rekomenduoja:

plauti rankas prieš valgį, po bendravimo su šunimis, po lauko darbų;

nevalgyti neplautų uogų, vaisių, daržovių, negerti nevirinto vandens iš atvirų vandens šaltinių;

nešerti gyvūnų (šunų, kačių) termiškai neapdorotais paskerstų gyvūnų vidaus organais (kepenimis, plaučiais ir kt.) bei virtuvės atliekomis, kurios gali būti užkrėstos;

neleisti šunims ir katėms laižyti veido, lėkščių, iš kurių valgo žmonės. Šiuos gyvūnus šerti tik jiems skirtuose dubenėliuose;

kaimo vietovėse šunis laikyti pririštus ir reguliariai dehelmintizuoti (išnaikinti parazitines kirmėles iš organizmo);

tikrinti naminių gyvulių skerdieną ir saugiai pašalinti infekuotų gyvulių vidaus organus (sudeginti, giliai užkasti ir kt.).