Dr. Indrė Būtienė. Ir vėl vaikas kosėja?
Turbūt nėra dienos, kada nekosėtumėme. Dažniausiai mes taip įpratę prie kosulio, kad net nepastebime. Kai jau kosulys tampa pastebimas, ypač vaikams, tik tuomet sunerimstame – ir vėl jis susirgo. Ir vėl mums reikės keisti savo planus, nes reikės slaugyti sergantį vaiką.
Tikrai nereikia bijoti kosulio. Nebūtinai jis turi būti rimtos ligos požymis, ypač jei jis yra vienintelis nerimą` keliantis simptomas. Kosulys, kaip ir čiaudulys, yra natūralus refleksas, kurio metu pašalinami svetimkūniai (dulkelės, mikroorganizmai, žuvusios mūsų kvėpavimo takų epitelio ląstelės ir t.t.). Kai manęs pacientų tėvai prašo „padaryti taip, kad vaikas nekosėtų“, iš karto paklausiu, ar jie norėtų, kad artimųjų plaučiuose būtų šiukšlynas, kad esant kvėpavimo takų infekcijoms mikroorganizmai nebūtų pašalinti? Deja, tai lemtų vaiko mirtį, o ne leistų ramiai išsimiegoti tėvams.
Jeigu patys save atidžiai stebėtumėm, pajaustumėm, kad ir nesirgdami kas dieną mes kosėjame bent 10 kartų, o žiemos metu net ir dažniau. Atsikėlę ryte tikrai bent atsikrenkščiame (kas irgi gali būti laikoma kosuliu), ilgai kalbėjus su kitais žmonėmis ar per susirinkimą taip pat bent kelis kartus tenka pakosėti, gal net atsigerti gurkšnį vandens, kad sudrėkintume gleivinę, kuri bekalbant išdžiūvo. Valant namus tenka kosėti ar čiaudėti, kad pasišalintų dulkės iš kvėpavimo takų, kurias pakėlėme į orą valydami. Jau nekalbu apie tai, kad dažnas kosteli ne kartą, kai jaučia stresą, nerimauja ar jaudinasi. Pabandykite nuėję į spektaklį ar kiną įsiklausyti į salės garsus – jei bijote kosulio, jums tikrai atrodys, kad esate salėje, pilnoje kosinčių ligonių. Nors jei tokių būtų, jie tikrai nebūtų atėję į renginį.
Jei jau kosulys pradeda varginti ir atkreipia mūsų dėmesį, nereikėtų iš karto nerimauti, kad vaikas susirgo rimta liga. Kosulio priežasčių yra labai daug – nuo paprastos slogos iki rimtos infekcijos, pavyzdžiui, tuberkuliozės. Viena iš dažnų kosulio, ypač sauso, priežasčių yra sausas oras namuose, per maža drėgmė. Tuomet gleivinės būna išdžiūvusios, labai jautrios ir neatlieka savo apsauginės funkcijos – nesant gleivių, imuninės ląstelės negali atplaukti ir apsaugoti nuo infekcijų, tad vaikai gerokai dažniau serga ir kosėja.
Be abejo, pasiskaičiusi internete ne viena mama išsigąsta, kad kosinčiam vaiku gali būti kokia onkologinė liga ar kas nors dar rimčiau. Tikrai džiaugiuosi, kad tėvai patys bando įgyti kuo daugiau žinių apie sveikatą ir ligas, bet ne veltui medikai mokosi daugiau nei dešimt metų, kaip įvertinus esamus simptomus ir atlikus reikiamus tyrimus visą informaciją sujungti ir tik tada nustatyti, kokia liga lėmė, pvz., kosulį. Nelengvas tai darbas, tad ir klaidų nemažai pasitaiko. Gal ir laiko bei atidumo pritrūksta. Deja…
Nors tėveliams vaikas visada atrodo išskirtinis bei ypatingas, vis dėlto jam susirgus reikėtų įtarti pačias dažniausias ligas, ir tik jų diagnozei nepasitvirtinus, galima pradėti mąstyti apie retesnes ligas. Tad šiame etape, ypač vaikui sergant pirmą kartą, reikėtų gydytojo apžiūros. Ką gydytojas turi matyti? Pirmiausia gydytojas pažiūri į vaiką ir jau gali pasakyti – rimtai jis serga ar ne. Vien vaiko bendra išvaizda gydytojui labai daug parodo. Gydytojas „paklauso“ plaučius ir vertina: ar tolygus įkvėpimas bei iškvėpimas (jei šiurkštus ir pailgėjęs įkvėpimas, yra susiaurėjimas, paburkimas viršutiniuose kvėpavimo takuose (būdinga, pvz., laringitui), jei iškvėpimas – apatiniuose takuose (būdinga pvz., obstrukciniam bronchitui)), ar girdisi karkalai (drėgni – dėl gleivių, susikaupusių kvėpavimo takuose, kuomet girdisi kaip oro burbuliukai, patekę į gleive,s sproginėja, jei sausi – dėl susiaurėjusių smulkiųjų kvėpavimo takų, kuomet oras eidamas pro juos sukelia švilpimo ar cypimo garsus). Tad tikrai nereikėtų panikuoti ir išsigąsti, jei gydytoja išgirdo karkalus – jų priežastis gali būti infekcija (dažniausiai virusinė, gerokai rečiau bakterinė) arba, pavyzdžiui, alergija, ar tiesiog vaikas netinkamai iškosėja susikaupusias gleives dėl raumenų silpnumo po persirgtos ligos. Be abejo, gydytojas įvertina, ar kvėpavimas girdėti abiejose krūtinės ląstose vienodai. Gali kilti klausimas, kodėl pirma klausomi plaučiai ir širdis, o ne apžiūrimi viršutiniai kvėpavimo takai? Griežtos taisyklės nėra, bet bent jau aš gerklę žiūriu vėliausiai, nes po to vaikai dažnai verkia ir jau nebebūna galimybės tyloje išklausyti vaiko plaučius.
Gan dažnai tenka išgirsti iš tėvų: „Gydytoja paklausė ir nieko negirdėjo, o vaikas vis dar kosėja“. Taip pasitaiko, nes dažniausia vaikų kosulio priežastis yra virusinė viršutinių kvėpavimo takų infekcija – sloga, gerklės uždegimas, vadinamas faringitu, bei laringitas. Juk kai mums skauda gerklę, mes kosčiojame, krenkščiame, tad taip pat elgiasi ir vaikai. Tik jei vaikas mažas, jis dar nesupranta, kas jam atsitiko, tad gali labai jau nuožmiai bandyti tą uždegimą „iškosėti“. Kadangi vienas iš pagrindinių uždegimo požymių yra patinimas, mūsų organizmas, ypač nervų sistema su visais jutimais, priimdamas patinimą kaip diskomfortą ar kaip kažkokį darinį, kurio įprastai nebūna, bando jį pašalinti. Panašiai jaučiamės, kai ant liežuvio susiformuoja mažytis spuogas: jis mūsų jutimus taip dirgina, kad atrodo kaip didžiulis darinys, todėl bandome jį „nukąsti“ ar nuolat liečiame. Taip pat būna su patinimu kvėpavimo takuose – kadangi jis dirgina, bandome jį iškosėti.
Mes žinome, kad jei pradėsime kosėti, pavyzdžiui, susirinkimo ar spektaklio metu, mums bus sunku kosulį sustabdyti ir teks išeiti iš salės. Jei jau mes negalime valingai nuraminti kosulio, vaikas tuo labiau nesugebės jo sustabdyti. Tad pradėjęs kosėti dėl elementaraus virusinės kilmės gerklės uždegimo, kosėti gali ir visą naktį be sustojimo. Deja, toks kosulys dar labiau dirgina ir taip dėl uždegimo trapią gleivinę, tad bekosėdamas vaikas tik dar labiau didina patinimą, o kartu ir patį uždegimą. Jei vargina sausas kosulys, jo priežastis būna vienoje ar kitoje kvėpavimo takų gleivinėje atsiradęs patinimas. Tad norint nuraminti kosulį, reikėtų mažinti patinimą (pavyzdžiui, įvairiomis pastilėmis, inhaliacijomis su vandens garais), o ne pulti duoti kosulį skystinančius preparatus, nes nelabai būna tuo atveju ką skystinti.
Dažnai tenka girdėti mitą, kad sausas kosulys būtinai turi „suskystėti“, t.y. tapti drėgnu. Nebūtinai. Patinimas, tinkamai jį raminant, gali tiesiog sumažėti ir išnykti, kaip ir sausas kosulys. Bet jei yra gausi sloga, kuri teka už nosies (vadinamas užnosinio lašo sindromas), arba jei gleivinės sekretuoja daug gleivių su gausybe imuninių ląstelių, kosulys būna drėgnas. Jo irgi nereikėtų bijoti, ypač jei vaikas puikiai atsikosėja ir nėra kitų, gretutinių simptomų, tokių kaip intensyvus karščiavimas. Norėčiau paminėti, kad daugmaž iki 4 metų vaikai nemoka tinkamai kosėti dėl kvėpavimo ir pilvo raumenų silpnumo. Todėl duoti kosulį skystinančius preparatus ir tikėtis, kad vaiko raumenys sustiprės ir jis tinkamai išsikosės, yra klaidinga. Arba duoti kosulį skatinančius preparatus prieš miegą ir stebėtis, kodėl vaikas visą naktį kosėjo. Verčiau jau atlikti krūtinės ląstos masažą ar skatinti kosulį kitomis priemonėmis – galima ir žaidžiant, juokiantis ar dūkstant.
Neretai tenka išgirsti nusiskundimų, kad vaikas kosėja rytais, tik atsikėlęs, o dieną nekosėja. Tad ir vėl reikėtų pirmiausia gerai pamąstyti. Akivaizdu, kad vaikui miegant kvėpavimo takuose susikaupė gan daug gleivių, kurios galėjo atsirasti po persirgtos ligos valantis kvėpavimo takams. Jei vaikas lengvai atsikosėja, nemanau, kad vertėtų pulti duoti kokių vaistų. Be abejo, jei toks rytinis kosulys užtrunka ilgiau nei kelias savaites, reikėtų įvertinti, ar vaikas nealergiškas, ar nėra jam adenoidų hipertrofijos. Jei jau vaikas rytais pasiskundžia gerklės skausmu (o dieną nesiskundžia), ji būna nuolat paraudusi, krenkščia ar kosėja rytais (kartais ir naktį), yra nemalonus kvapas iš burnos, tuo labiau, jei apveltas baltu apnašu liežuvis, kosulio priežastis gali būti ne kvėpavimo takuose, o virškinimo sistemoje – pavyzdžiui gastroezofaginis refliuksas ar netinkama mityba. Na, o apie rimtas ligas, lemiančias kosulį, parašysiu kitą kartą.
Tradiciškai pabaigoje patarimas. Vaiko kosulys nebūtinai yra rimtos ligos požymis. Pirmiausia tėveliams siūlau įvertinti, KAM KOSULYS TRUKDO – vaikui: nors jis ramiai sau žaidžia, valgo bei ramiai miega ir tik retkarčiais kosteli, ar mums, tėvams, nes jaučiame nerimą ir savo mintyse jau įsivaizduojame save su vaiku ligoninėje ar reanimacijoje? Kam tuomet reikėtų duoti medikamentų? Gydyti vaiko kosulį ar tėvų nerimą? Jei vaikui tikrai reikės pagalbos, jis pasakys arba jo kūnas parodys. Tiesiog dažniau reikia MATYTI vaiką, kai jis yra sveikas, ir STEBĖTI, kai serga.
Susiję straipsniai
