Donoro širdis vilniečio krūtinėje plaka jau 18 metų

Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, minintis įstaigos veiklos 20-metį, tęsia šiai progai skirtą straipsnių ciklą. Šį kartą – pasakojimas apie 68 metų vilnietį Antaną Sigitą Pečiukaitį, su donoro širdimi krūtinėje gyvenantį jau daugiau kaip 18 metų. Šiuo metu tai yra ilgiausiai Lietuvoje po širdies transplantacijos gyvenantis žmogus.

Reklama

Vyras, kuriam širdis buvo persodinta 1997-ųjų rudenį, džiaugiasi neturintis jokių sveikatos problemų ir į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas dukart per metus atvažiuojantis tiktai todėl, kad reikia – išsirašyti vaistų, pasirodyti gydytojams. „Jau beveik devyniolika metų – nei jokios slogos, nei gripo“, – stipria sveikata džiaugiasi Antanas.

Maždaug prieš septynerius metus Antanas atrado savąjį sveikatos ir ištvermės receptą – kasdien bet kokiu oru prie Antavilių gyvenantis vyriškis, pasiramsčiuodamas šiaurietiško ėjimo lazdomis, miškais ir Antavilių apylinkėmis nukulniuoja po 10-15 kilometrų. „Vakar trylika kilometrų nuėjau, o šiandien – tiktai vienuolika, nes vėjas“, – lyg teisindamasis, kad įveikė „tik“ 11 kilometrų, sako Antanas.

Šiaurietiško ėjimo lazdas jis vasaromis vežasi ir į Palangą, kur išbūna po mėnesį. Su lazdomis, kaip sako, dažniausiai „gastroliuoja“ vienas, nes žmona šitaip vaikščioti nelabai mėgsta – jai geriau tvarkyti sode pastatyto namo aplinką, šienauti veją. „Kol vaikščiojau be lazdų, einant labai sutindavo rankos. Pamėginau eiti pasiremdamas lazdomis – tiko ir patiko“, – pasakoja Antanas.

Toli gražu ne visada Antanas buvo toks sveikas ir guvus. Ilgus metus Antanas dirbo keleivinių autobusų vairuotoju – keleivius vežiodavo ir po miestus, kur tuo metu gyveno – Šakius, Kelmę, ir tolimaisiais reisais. Kai šeima atsikraustė gyventi į Vilnių, Antanui pabodo varginantis vairuotojo darbas, prasidedantis tai anksti ryte, tai vakare. Todėl vairą iškeitė į ramesnį darbą gamykloje.

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius prasidėjo problemos su širdimi: ištiko infarktas. Buvo atlikta širdies kraujagyslių šuntavimo operacija. Maža to, gydytojai tąkart Antanui aptiko ir įgimtą širdies ydą. Kai sava širdis palaipsniui nusilpo, gydytojai įrašė Antaną į širdies persodinimo laukiančių recipientų sąrašą.

Savojo širdies donoro Antanas sulaukė tik iš trečiojo karto, nors dukart dėl galimos transplantacijos ne tik kad buvo iškviestas į ligoninę – operacinėje jam jau buvo atverta krūtinės ląsta, į kurią tuoj tuoj turėjo atgulti donoro širdis. Deja, abu kartus paskutinę akimirką paaiškėdavo, kad donoro širdies persodinti nebegalima. Pjūvį gydytojai vėl užsiūdavo ir išleisdavo Antaną namo. Beje, antrai nesėkmingai operacijai vyras į ligoninę buvo iškviestas praėjus vos savaitei po pirmosios irgi nesėkme pasibaigusios operacijos.

„Tada profesorius Vytautas Sirvydis pasakė: „Gana. Pridarėme bėdų, todėl dabar taip nebeskubėsime – lauksime jauno, stipraus donoro širdies“, – garsaus gydytojo žodžius prisimena Antanas.

Tokia širdis atsirado po metų – 1997 rudenį. Apie savąjį donorą Antanas žino tiek, kad tai buvo jaunas vaikinas, ir skaičiuoja, kiek dabar jam būtų metų.

Beje, su jauno donoro širdimi krūtinėje gyvenantis Antanas ir jo šeima irgi patyrė ypatingai žiaurų likimo smūgį. Kai po Antano širdies transplantacijos buvo praėję vos ketveri metai, avarijoje žuvo 25 metų jaunėlis sūnus. Netekties prislėgti artimieji nedvejodami žuvusiojo organus paaukojo donorystei.

Ar tokiam kilniam žingsniui įtakos turėjo tai, kad paties Antano gyvybę kadaise išgelbėjo donoro širdis? „Ne, tikrai ne. Seniai, dar po mane ištikusio infarkto, visi susėdę pakalbėjome ir sutarėme: jei kas nors atsitiktų, reikia organus atiduoti donorystei. Visi šeimoje tai žinojo“, – lemtingą pokalbį su artimaisiais prisimena Antanas.

Keistas sutapimas, tačiau Antanas nuo vaikystės bendravo ir mokėsi vienoje mokykloje su Januaru Matučiu – alytiškiu, kuriam 1996 metų rudenį, irgi lapkritį, tik metais anksčiau, nei Antanui, buvo persodinta donoro širdis. Vaikystės draugai bendraudavo ir po transplantacijų – juk bendros kalbos turėdavo dar daugiau. J.Matutis mirė sulaukęs 59 metų, su donoro širdimi išgyvenęs 11 metų ir 1 mėnesį.

Antanas žino, kad šiuo metu būtent jis Lietuvoje ilgiausiai gyvena su persodinta donoro širdimi, bet šio fakto ypatingai nesureikšmina: „Geriau pakalbinkite mane, kai 20 metų būsiu išgyvenęs“.